#1 Paskutiniai metai mokykloje mane sugriovė

"Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą - ir savo vidumi yra kūrėjas, savo gyvenimo kūrėjas." Skamba banaliai? Visada buvau tikinti. Bet labiausiai metafizikiniais visatos dėsniais. Kitavertus, jeigu Dievas yra visatos kūrėjas, tai jis padirbėjo iš peties.

Nuo pat mažens, kiek save prisimenu, jaučiau, jog kažkas yra šalia, kažkas mane globoja, rodo man kelią, verčia daryti klaidas, kad ateityje būčiau stipresnė ir pasiekčiau savo misijos piką(??). Visada žinojau (pabrėžiu - netikėjau, o žinojau), kad man skirta nuveikti šį tą prasmingo, kad manęs laukia kažkas svarbaus ir didingo.

Dar būdama pirmoje klasėje jaučiau, kad esu kažkokia kitokia: mokykloje buvau išsiblaškius ir gyvenau savo vidiniam pasauly, man tai labai apsunkino reikalus pamokose, mat pažymiai nesublizgėjo. Pamenu, stebiu savo klasiokus, jie taip uoliai dirba. Mokytoja skiria užduotį ir jie puola ją atlikti, o aš tuo tarpu net negirdėjau apie ką pusę pamokos buvo kalbama, kadangi buvau susimąsčiusi - kodėl saulė amžina, o žmogus toks laikinas. Galvodavau ir apie daug žemiškesnius dalykus, pavyzdžiui - kur miega paukščiai? Na, mintį supratote.. Buvau tikrai labai išsibląškęs vaikas. Galima tik numanyti, kas dedasi vaiko galvoje, kai jis suvokia, kad su juo kažkas ne taip, jam nepavyksta mokytis, susikaupti ir suprasti. Ir taip diena iš dienos.

Prisimenu, atėjo laikas pereiti į penktąją klasę ir palikti pirmąją mokytoją Loretą, kuri mus, mažylius, susikibusius už rankučių, trečios pamokos pabaigoje vesdavosi į valgyklą. Ji globojo mus keturis metus. Kai iš jaukaus ir saugaus trečiojo pradinukų aukšto teko pereiti į likusius du apačioje, tokius nuožmius, kur reikia lėkti ir suspėti į kitas pamokas, rasti atitinkamą kabinetą, o dar ten visokie dideli vaikai tokie laukiniai! Ir mokytojų tiek daug.. Mano pasaulis pasikeitė visiems laikams.

Susipažinau su matematikos mokytoja Emilija. Vardas pasirodė toks švelnus, tad pirmą pažinties akimirką pagalvojau - jai labiau tiktų vardas Zita, Liudmila ar kokia Vanda.. Ji buvo dažytų, tamsiai rudų, beveik juodų, trumpų plaukų, rudų akių. Nešiojo akinius, kurie išdidindavo jos akis taip, kad galėjai pamatyti kiekvieną raukšlelę aplink, jei tik išdrįsi į jas žvilgtelėti. Visus ketverius metus, kol mokė mane matematikos, dėvėjo vieną ir tą patį tamsios samanų spalvos vilnonį švarką ir juodas pieštuko formos klasikines kelnes. Pagal sezoniškumą keisdavosi tik batai: arba juodi klasikiniai su raišteliais, arba juodos "basanoškės". Padėjusi kreidą ant lentos visuomet apsilaižydavo pirštus, o jos "prima" pakelis nuolat kyšodavo iš jos kelnių kišenės. Dar dabar prisimenu tą šaižų, žemą ir cigarečių "patobulintą" balsą: "Atsiverčiat 12 puslapį ir tylit visi. Saliamonai didieji atsirado!".

Nuo tos pamokos ji mane pravirkdydavo vien savo buvimu. Kažkodėl pasirodžiau jai neblogas taikinys, pamėgo mane kviesti prie lentos, vos pasitaikius pirmai progai: "Jančiauskaitė prie lentos!". Tada atrodydavo, kad žemė slysta iš po kojų. Nepakeldama galvos prastovėdavau gniaužydama kreidą dar labai mažam savo delne (labai ilgą laiką buvau pati mažiausia klasėje). Tada ji išvadindavo mane atitinkamais epitetais ir pasiųsdavo į savo vietą. Gerai, kad buvo toks klasiokas Mantas. Jis buvo iš vaikų globos namų, pakankamai drąsus ir mane nuo jos gindavo. Argi ne žavu, kai dabar pagalvoji...? Taip ir "mokėmės" su Mantu visus likusius keturis metus. Tokie prisiminimai ir išliko: kažkas puola (buvo ir vyresnių mokinių, kurios bandė ne kartą mane "pasigauti"), kažkas gina...Vėliau perėjau į gimnaziją.

Ten prisidėjo naujo pobūdžio iššūkių ir sunkumų: mat šįkart mokslams trukdė pirmoji meilė ir į šipulius sudaužyta širdis. Taip taip, draugavau su klasioku. Na, tiksliau iš pradžių buvome paralelinėse klasėse, o kai tapom klasiokais, tada širdis ir dužo. Čia buvo ir Emilijos pasekėja, tik vardas šios mokytojos buvo Gražina ir dėstė ji istoriją. Tiesa, Gražinai vardas tiko - visada vaikščiojo pasitempusi, su savo rožiniu kostiumėliu (kaip Dolores Umbrigde iš Hario Poterio) ir už ausies užkišta blondiniška sruoga. Bet jai, kaip ir Emilijai, aš tapau taikiniu.

Mokydamasi gimnazijoje dainavau Laimos Lapkauskaitės "O lia lia vaikai" pop chore. Ten išdrąsėjau ir tapau "blatna"pana, kuri lipdavo ant gimnazijos scenos padainuoti per renginius. Gražinai "blatnos" kėlė įtarimą, todėl kiekvienos pamokos metu mane kviesdavo atsakinėti. Sekėsi lygiai taip pat, kaip ir pas Emiliją, tik vietoj kreidos gniaužymo įsistebeilėdavau į pirmame suole sėdintį mano vaikiną, kuris buvo Gražinos numylėtinis. Tikėdavausi iš jo kokios nors užuominos į mokytojos užduotą klausimą, tačiau su kiekviena pamoka jo žvilgsnyje pastebėdavau vis didėjantį nusivylimą savo mergina. Išsiskyrėme. Iš streso mano svoris sumažėjo iki pavojingai mažo, 39 kilogramų, svorio.

Taip aš užbaigiau mokslus gimnazijoje. Beje, ar minėjau, kad per tą laiką išsiskyrė mano tėvai, o namus buvau pavertus garsiausių vakarėlių visame mieste, rezidencija? Jais bandžiau užpildyti ir maskuoti tai, kas ištikrųjų dėjosi mano viduje. Tuščiame, liūdname viduje.

Taigi... Mano pasaulėlis buvo visiškai sugriuvęs, savivertė buvo absoliučiam minuse, tačiau niekada nenustojau tikėti ir nepasidaviau savigailai. Žinojau, kad ateis diena, kada tapsiu pasakiškai laiminga, ėmiau kabintis į gyvenimą kaip tik sugebėjau. Tiesa, didieji sunkumai dar tik laukė.... #laukitetęsinio.

2010m., Marijampolės Rygiškių Jono Jablonskio gimnazija.

P.S. Tai nuotrauka iš rugsėjo pirmosios šventės, 12 klasė. Visi su uniformomis, o aš? Ne, man ji nebuvo reikalinga. Taip pat turėjau juodas akis, juodus plaukus ir oranžinį veidą, mat "Egipto žemė" tuo metu buvo paskutinis mados klyksmas, nepaisant to, kad esu aristokratiško baltumo odos.