Šis tinklaraštis atsirado iš noro dalintis savo patirtimi, kurios, kaip vienas žmogus man yra sakęs, užtektų penkių žmonių gyvenimams. Viską pasakosiu nuo pradžių, taip detaliai, tarsi skaitytumėte gerą romaną, su žiupsneliu humoro (na, kad nebūtų monotoniška ar nuobodu). Kiekvieną sekmadienį tinklaraštį papildysiu vis nauju įrašu. Čia kalbėsiu apie sunkų kelią, kuriuo teko eiti, kol susivokiau, kad su manimi viskas yra gerai. Jei man kas nors vaikystėje būtų pasakę, kad tapsiu mokytoja, o scenoje "malsiu liežuviu"taip laisvai, tarsi kalbėčiau prieš veidrodį, nei už ką nebūčiau patikėjusi. Buvau tokios menkos savivertės, kad net netikėjau, jog esu verta mokytis universitete ir tobulėti.

   Mokykliniame amžiuje vyksta patys svarbiausi procesai, kurie formuoja asmenybę. Visada žinojau, kad esu talentinga muzikoje ir dailėje, bet juk tai nerimta, neišeis pragyventi, tiesa? Melas. Šiame gyvenime nėra nieko nerimto, jei tuo gyveni ir kvėpuoji. Neleisk aplinkiniams menkinti Tavo pomėgių, neleisk, kad kokia nors savo gyvenimu nepatenkinta mokytoja Tave įtikintų, jog nesi vertas pagarbos, vien todėl, jog negali paaiškinti kas yra Liublino unija. Tikiu ir viliuosi, kad laikai pasikeitė, nuo tada, kai pati baigiau gimnaziją 2011 metais. 

  Mes visi esame tokie skirtingi, tobulėjame skirtingu tempu, jaučiame nevienodai, pasaulį suprantame labai individualiai, augome skirtingomis aplinkybėmis.. Kaip galima tikėtis, kad visi mokiniai vienodai gerai mokysis, pavyzdžiui, matematiką, chemiją ar biologiją? Kad vienodai gebės priimti ir filtruoti informaciją? Juk nesame kompiuteriai. Tad baisiausia ką mokytoja/mokytojas gali pasakyti mokiniui - jog šis nieko nepasieks ir imti piktybiškai jį slopinti, ignoruoti, naudoti šantažą ar psichologinį smurtą. Trumpai tariant - "užsisėsti". Jautresnis jaunas žmogus gali  patikėti, jog yra nevykėlis, ypač, jei tą patį girdės ne tik mokykloje, bet ir namuose. Aš irgi buvau tuo patikėjusi, tačiau mane išgelbėjo mano tėvai ir muzika. Mama nuolat kartojo: "ne šventieji puodus lipdo". Bet visada įsivaizdavau, kad suaugęs žmogus, o ypač mokytojas - visada teisus. Net ir tada, kai mane menkino ir žemino klasiokų akivaizdoje.

   Vis tik, šiandien turiu išreikšti nuoširdžią padėką šioms mokytojoms, kurios kaip buldozeriai paauglystėje mane sugriovė. Jei ne jūs, šiandien nemokėčiau vertinti pasaulio per tą skaudžią prizmę. Galbūt nesugebėčiau pakankamai vertinti to, ką susikūriau. Tad AČIŪ. Ačiū, kolegės, kad parodėte man, kaip nereikia daryti. 

   Kaip jau supratote, mano blogas yra apie savivertės puoselėjimą, saviugdą ir sveiką protą. Kai esi mokinys, dar nieko nežinai, nieko nesuvoki, kaip viskas vyksta suaugusiųjų pasaulyje. Tačiau aš tau papasakosiu. O jei tai skaitantis žmogus jau seniai nebe mokyklinio amžiaus, tikriausiai nešiojiesi savyje baimes ir turi neatsakytų klausimų. Visada galima rasti atsakymus, nesvarbu kiek Tau metų, tik teks save gerai paanalizuoti.