#24 Buvau š*dina draugė, tad karma man sudavė antausį. Buvau to verta?

Draugystė, o tiksliau draugystė tarp moterų - iki šiol vienas mistiškiausių dalykų mano gyvenime. Tuojaus papasakosiu, kiek ir kokios košės savo draugių atžvilgiu, prisiviriau. Bet apie viską nuo pradžių.

Tik reflektuodama kasdien suvokiu, kodėl tapau vienokiu ar kitokiu žmogumi. Bene 30 metų sukau galvą, kodėl nemokėjau ir ne itin norėjau „gražiai draugauti“ su merginomis, vėliau su moterimis.

Visi puikiai žinome, kad svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime susiformuoja dar gilioje vaikystėje. Kai buvau maža, mano aplinkoje nebuvo daug vaikų, turėjau tik vieną draugę, su kuria leisdavome vasaras, žiemas, pavasarius ir rudenius, naktis ir dienas, visur vykdavome kartu: prie ežerų, prie jūros, kadangi mūsų tėvai draugavo, net į užsienį pirmą kartą vykome kartu. Su ja išmaišėme visas leistinas ir neleistinas vietas (išeidavom pusdieniui į žygius, kur maudydavomės kovo mėnesį pelkėse, nes taip mums buvo smagu). Kartą išdaužėme fermos langus ir apkaltinome neegzistuojančius berniukus. Turėjome ir gerų kėslų, eidavome į apleistas žydų kapines ir uždegdavome jiems žvakeles, nors neturėjom žalio supratimo, kodėl taip reikia daryti. Kartais mus abi su drauge „kuruodavo“ mano sesė, kuri už mane vyresnė 4,5 metų, bet į mūsų gyvenimą ji ateidavo tik tada, kai pati norėdavo ir mus abi gerai pavedžiodavo už nosies. Tuo tarpu mano draugė už mane vyresnė buvo keleriais metais ir negailėdavo man iššūkių, o aš klusniai vykdydavau, ką ji man paliepdavo: jei ji liepdavo sukišti rankas į surūgusius tarkuotus runkelius, tą ir padarydavau. Tiesa, ji mane tikino, kad bus kur nusiplauti rankas - pas jos senelį garaže yra ne tik vandens, bet net ir muilo! Galiausiai paaiškėjo, kad vanduo ten ledinis, o muilas tik dar labiau pablogino situaciją. Kartą ji pasiūlė man nušokti nuo vieno aukšto stogo basomis ant kieto grindinio. Kaip manot, ar nušokau? Tai aišku. Kuomet raičiausi iš skausmo ant žemės, ji pasiūlė man įsispirti į virvę ir pratempti skaudančią koją - tai tikrai padės! Kuomet buvau dar mažesnė, ji šovė man iš vaikiško pistoleto į ranką. Žinoma, šovinių ten nebuvo ir aš tik nusijuokiau, tad ji ėmė mane įtikinėti, kad toje vietoje išaugs niekaip nenukerpamas juodas spyglys! Patikėjau. Draugė visada pasižymėjo neaprėpiamu kūrybiškumu.. Mintį jau turbūt pagavote, kadangi buvau jauniausia mūsų mažos kompanijos žaidimų draugė, mane mėgdavo išdūrinėti. Man neliko nieko kito, tik prisitaikyti, tačiau tai turėjo skaudžių pasekmių pasitikėjimo klausimu ateityje. Kaip bebūtų, ji buvo viena ir vienintelė mano draugė, ir taip aš pažinau draugystę.

Vieną kartą sugalvojau išsivirti makaronų, tačiau nemokėjau užsidegti dujinės, tad nuėjau pas draugę paprašyti pagalbos, kadangi ji gyveno kitapus tvoros. Niekada nepamiršiu, kaip širdis man sudužo į šipulius.. Paaiškėjo, kad be manęs ji turi ir kitų draugių, net ne vieną. Pamačiau, kaip su draugėmis, besiplaikstančiais vėjyje plaukais, takeliu nubėgo link „kioskės“, kur mudvi eidavom pirkti kramtoškės už litą, tiek kiek išeina. Tada pasijutau neapsakomai vieniša.

Kartais ji priimdavo mane į savo draugių ratą, tačiau kur būrys, ten ir įvairiausios paskalos: kartais tai skaudino mane, o kartais ją. Išmokome žaisti negražius žaidimus, kalbėdamos viena kitai už nugaros. Galiausiai mūsų ryšys nutrūko galutinai.

Paauglystėje turėjau apsčiai draugių, vakarėliai buvo nesibaigiantys, tačiau visada jaučiausi vieniša. Mano sieloje kažko trūko. Kažko, kas padėtų man būti tikra, tačiau negebėjau tokia būti.

Užaugusi pažinau tikrą draugystę, tačiau ji prasidėjo ne „ta koja“. Mergina, pirmą pažinties dieną man pareiškė: „visos mano draugės manęs klauso“. Kurgi ne, pagalvojau. Kadangi mus siejo bendras darbas, neturėjau galimybės nuo jos atsitraukti, tad priėmiau jos žaidimo taisykles taip, kaip buvau prirpatusi vaikystėje. Buvau jai draugiška, tačiau visada turėjau omenyje tai, ką ji man pasakė pirmąją dieną ir niekada iki galo nebuvau su ja nuoširdi. Galiausiai, mes tapome išties artimos. Ji turėjo Dievo dovaną - išklausyti ir taikliai patarti. Tai buvo tiesiog neįkainojama, bet..Kartą sutarėme, jog švęsime mano gimtadienį kartu, jūros mieste. Tačiau aš persigalvojau, ir išvykau gimtadienį minėti savo gimtame mieste, su šeima ir jai tai pasakiau. Ji įsiuto ir mes susipykome. Tuomet niekaip negalėjau suprasti, ką padariau ne taip. Kas čia tokio? Tiesą sakant, buvau įpratusi būti savarankiška, pati išmokau neturėti lūkesčių kitiems, nes ne kartą buvau „permesta“, nemačiau tame nieko blogo. O ir šiaip, kaip ir minėjau, nebuvau su ja iki galo nuoširdi ir tarsi nešiojausi skydą. Ši draugystė buvo ypatinga ir gailiuosi, kad buvau tokia abejinga ir šalta. Vis tik, nematyčiau mūsų draugystės šiandien, dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą, tad priimu tai kaip neišvengiamybę.

Panašių atvejų pasikartojo dar mažiausiai tris kartus, kuomet neatvykau net į kelių draugių vestuves. Su visomis ryšys nutrūko kone iš karto. Visais atvejais nugalėjo mano introvertiškumas. Mane žudė mintis, kad teks dalyvauti tokioje didelėje šventėje ir dar be savo vaikino, dabartinio mano vyro, kadangi visi savaitgaliai jau buvo rezervuoti jo darbui - koncertams. Negalėjau pakelti minties, kad teks vykti į tolimiausią miestą ir dvi dienas leisti su šitiek man nepažįstamų žmonių. O didžiausia problema ta, kad negalėsiu pabėgti, kada pajusiu nenumaldomą norą. Tokia jau aš esu. Matyt, taip turėjo būti, juk tikras draugas suprastų, argi ne? Juk aš atsiprašiau. Matyt, nebuvom taip gerai pažįstamos.

Galiausiai ėmiau dirbti su savimi ir pasitaikius naujai progai užmegsti tvirtą draugystę, stengiausi iš paskutiniųjų: buvau su nauja drauge nuoširdi, itin atvira, rūpinausi ja ir įtikėjau, kad turiu tikrą, tvirtą draugystę. Čia karma man trenkė nežaboto stiprumo kirtį: deja, ji su manimi nebuvo nuoširdi, sužinojau daug negražių dalykų, kurių ji man, deja, nepasakė, o tai buvo susiję su manimi. Tačiau čia mane gelbsti branda. Vargu, ar ji kada nors sužinos, kad aš tai išsiaiškinau.

Tačiau ir vėl - nebeturiu lūkesčių niekam ir atvirai deklaruoju savo poziciją - kad draugystė neturėtų „įrėminti“.

Labai dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai vienas žmogus siekia intensyvių ir artimų ryšių, o kitas yra tokio žmogaus priešingybė. Tada intensyvusis pats nusprendžia, kad jie yra artimi draugai ir ima kontroliuoti pasyvesnį žmogų taip ribodamas jo laisvę. Ima leisti sau ne tik kontroliuoti, bet ir kritikuoti jo elgesį. Dėl to gali būti daug priežasčių: Nesaugumas ir baimė būti paliktai - jei žmogus giliai viduje jaučiasi nepakankamas ar bijo prarasti artumą, jis gali pradėti kontroliuoti. Kritika, patarimai, bandymas reguliuoti kito pasirinkimus – visa tai tampa būdu išlaikyti žmogų šalia. Taip pat gali būti ribų nesuvokimas. Kai kurie žmonės nuo mažens neišmoksta, kad net labai artimas žmogus turi atskirą gyvenimą. Jie draugystę suvokia kaip susiliejimą: „mes turime galvoti ir elgtis vienodai“. Kai draugė ima gyventi kitaip, tai jiems atrodo kaip išdavystė. Dar vienas reiškinys - tai projekcija. Kartais draugė kritikuoja draugę dėl to, ko pati savyje negali priimti. Pavyzdžiui, jei pati bijo rizikuoti, gali smerkti draugę už drąsius sprendimus. Nederėtų pamiršti, kad kontrolė gali būti ir kaip meilės forma: kai kuriose šeimose meilė reiškiama per kontrolę: „aš žinau geriau“, „darau dėl tavo gero“. Tada žmogus nesąmoningai tą patį modelį perkelia į draugysę. Tačiau pats baisiausias reiškinys yra.. pavydas. Jei viena iš draugių pradeda augti, keistis, turėti kitų interesų ar žmonių, kita gali jausti grėsmę ir bandyti ją „susigrąžinti“ spaudimu ar kritika.

Sveikoje draugystėje yra vienas labai svarbus dalykas – laisvė. Kai ryšys tikras, žmogus turėtų džiaugtis, kad kitas turi savo pasaulį, o ne bandyti jį sumažinti.

Dažnai jautresni žmonės labai greitai perpranta, kad tai ne draugystė, o kažkokia valdžios dinamika, tačiau nežino, kaip iš to išeiti: nenori įžeisti, nenori dramos, tiesiog šalinasi, bando pameluoti tam, kad išsisuktų nuo susitikimo. Argi tai draugystė..? Būtent dėl to yra svarbu įsiklausyti savęs, suprasti save, ir svarbiausia - išmokti pasakyti ne, arba atsiriboti. Tai bus nuoširdžiausias dalykas, ką galite padaryti savo draugei. O jei pažinote save intensyviojo vaidmenyje - atleiskite vadeles, suteikite tam žmogui atstumo, tik taip išsaugosite draugystę.

Šiandien turiu mažiausiai tris bičiules, su kuriomis nereikia dėtis kaukės (nors ir tik kartą per keturis metus). Kultūra ir filmai, tokie kaip „Sex and the city“ romantizuoja didelius draugių ratus (ir man tai labai gražu!Pasigrožiu tokiais atvejais savo pašonėje), tačiau žmonės turi labai skirtingus artumo „temperamentus“. Vieniems ryšiai teikia energiją tik tada, kai jie intensyvūs ir dažni, o kitiems – kai jie lengvi, laisvi ir neįpareigojantys - tai mano atvejis. Kiekvienas žmogus turėtų jaustis gerai kito žmogaus kompanijoje ir nusiimti visas kaukes, nesvarbu tai būtų draugė, simpatija ar sutuoktinis. Nevertėtų įsižeisti, jei draugystė tiesiog išblėsta. Draugystė nuo vaikystės išlieka retais atvejais, juk gyvenimas toks dinamiškas, keičiasi ir pats žmogus, ir žmonės aplink.

Su pagarba,

ne mokytoja.