#23 Pati „perdegiau“, pati „užsigesinau“. Niekas net nepastebės, kad tavęs nėra

Trys savaitės iki antrųjų žiemos atostogų. Gyvenau mintimi, kad tai bus mano išsigelbėjimas, jei ne mokinių atostogos, greičiausiai būčiau tiesiog neatlaikiusi.

Nesu kažkokia ypatinga ir išskirtinė mokytoja, tiesiog apie tai kalbu ir tiek. Esu tikra, kad visi mokytojai bent kartą yra patyrę tą patį, ką patyriau sausio - vasario mėnesiais. O dar mano HSP (itin jautrus asmuo) savybė šioje vietoje tikrai nepadeda.

Tapusi mokytoja savo gyvenime įvedžiau griežtą miego discipliną: visada einu miegoti ne vėliau 22.00 ir keliuosi ne vėliau kaip 5.30, dažniausiai 5.00. Anksti keltis man svarbu, nes kitaip nespėčiau nusiteikti dienai, nespėčiau savęs įtikinti, kad dienos kokybė ir mano ramybė, anaiptol, nepriklausys tik nuo manęs. Meditacijos, saviti ritualai padeda nusiteikti dinamiškai dienai. Galima būtų teigti, jog esu perfekcionistė ar kontroliuojanti, vis tik, tai ne visai tiesa - tai mano būdas išgyventi dieną su kuo mažiau streso.

Šie mokslo metai padovanojo man galimybę dar stipriau ūgtelėti profesinėje srityje, kuomet gavau auklėtinius, o taip pat šiuo metu keliuosi kvalifikaciją. Viskas yra puiku, apart to, kad viso šito tiesiog nebeatlaikiau.

Nebūtina turėti toksišką aplinką, kad perdegtum, kartais to priežastis esi tu pats ir tavo mintys bei keliami reikalavimai sau. Esu tas žmogus, kuris viską daro pagal taisykles, yra itin sąžiningas ir atsakingas, o taip pat - mėgstu padaryti kelis žingsnius į priekį, kitaip neturėčiau nei kruopelytės vidinės ramybės. Nemėgstu ateiti į darbą neužtikrinta, kad viskam esu pasiruošusi: mokytojai dažnai sako, kad jei tik galėtų mokyti tik savo sritį ir daugiau nieko nereikėtų daryti, jaustųsi patys laimingiausi žmonės. Tai reiškia, jog mūsų darbe tiesioginis disciplinos mokymas sudaro iki 40%, visa kita - pasiruošimas pamokoms ir vertinimas ~20–25 %, dokumentacija ir administraciniai darbai~10–15 %, auklėtiniai ir emocinis darbas ~10–15 % (kartais daugiau), susirinkimai, sprendimų priėmimai, konkursai, projektai

~5–10 %. Visa tai lyg ir įmanoma, tačiau ateina laikas, kuomet, regis, padarai darbą ir užgriūna dar du nauji.

Vedu savo instagramą, kuriame dalinuosi kai kuriomis gyvenimo detalėmis, mėgstu kalbėti ir apie darbą. Dažnai žmonės linkę susidaryti įspūdį tik iš to, ką transliuoji soc.erdvėse tikėdami, kad tik tai ir vyksta, daugiau nieko, nes juk parodytum, jei būtų kažkas daugiau, tiesa? Ne, neparodytum. Kaip ir dirbtinė šypsena, kuria naudotis išmokau nuo mažens, dainuodama scenoje. Ar tau skauda, ar tau gerai - šypsaisi scenoje. Kartais gyvenimą taip pat priimu kaip sceną ir šypsausi, nes taip yra lengviau, nei papasakoti, kas išties tave slegia.

Nuo noro viską suspėti laiku ir dar labai gerai - perdegiau. Čia trumpai tariant. O jei išsiplečiant - perdegiau taip stipriai, jog tapau sau „nepakankama“, ėmiau abejoti savo kompetencijomis, suvokdama, ką omenyje turėjo Sokratas sakydamas jog žino, kad nieko nežino. Ėmiau bijoti kiekvieno neigiamo žodžio. Ėmiau abejoti kiekvienu savo ištartu žodžiu, ar tikrai teisingai pasakiau? O gal suklydau? Ėmiau bijoti kiekvieno mokinio kandžios replikos. Bijojau atsidaryti klasės dienyną, kad nepamatyčiau dar vieno laiško, kuris galėtų mane „parklupdyti“. Buvau prisigalvojusi tiek įdomių projektų su mokiniais, bet ėmiau abejoti, ar spėsiu juos visus įgyvendinti. Kiekviena diena buvo apraizgyta nerimu, baime, apatija ir beprasmiškumu. Rodės, jog išvis nebenoriu čia būti. Galvoje buvo toks chaosas, kad vieną dieną ėmiau jausti silpnumą ir drebulį, širdies plakimą, įtampą krūtinėje, galvos sunkumą, kūno temperatūra pakilo iki 37 laipsnių.

Kulminacija įvyko tada, kai kalbėjau viename miesto lygmens renginyje. Nubudusi tos dienos rytą ir vėl jaučiau padidėjusį nerimą dėl ateinančios dienos. Dėl to, kad reikės kalbėti viešai, dėl savo auklėtinių, ar visi susirinks į renginį? Ar žinos kur reikia ateiti?

Būtent tą akimirką, kai renginyje paėmiau mikrofoną ir pasisveikinau su publika - sulaukiau skambučio iš policijos. Iš pradžių neatsiliepiau, juk nemandagu būtų. Tačiau sulaukiau iš vyro žinutės - atsiliepk ASAP. Atsiliepiau, sužinojau, kad labai nepatenkintas pilietis mane įskundė, jog pasistačiau automobilį daugiabučio namo kieme ant šaligatvio. Prie renginio vietos statyti automobilio nebebuvo kur, o aš skubėjau ir truputį vėlavau (vėlavimas man - didžiausias priešas, iškart imu panikuoti). Pasistačiau automobilį ten, kur statė visi kiti „netilpusieji“, kadangi kieme vyko remontai, o sniego buvo maždaug tona, net nesumojau, kad ten šaligatvis. Tai galėjo suprasti tik vietiniai gyventojai. Baudos tąkart negavau, tačiau jaučiau, kad tuoj tuoj kažkas nutiks. Mano viduje įtampa jau sproginėjo signalizuodama, kad greitai pasieksiu streso piką. Dar paslampinėjau renginyje keletą valandų, kol pajutau, jog širdis ima plakti sparčiau, ėmiau dusti. Žinojau, kas tuojau nutiks, tad net neįspėjusi savo auklėtinių išbėgau kuo greičiau. Džiaugiuosi, kad jie buvo šaunuoliai ir renginyje išbuvo iki galo. Vykstant namo mane sustabdė..policija. Jie buvo nusiteikę maloniai, kažko manęs paklausė ir prisiekiu Dievu, nebeatsimenu nuo tos akimirkos nieko, iki kol „autopilotu“ sugrįžau namo. Jausmas toks, kad mano sąmonė „išsijungė“. Tai buvo taip baisu, jog negaliu net apibūdinti. Akimirkai net nesupratau, kur važiuoju, kokiam mieste esu. Taip mano organizmas nusprendė elgtis, kuomet nebegalėjo atlaikyti visų „trigerių“. Grįžus namo panikos ataka pasikartojo, tačiau namuose buvo vyras ir mane greitai nuramino.

Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad išsikapščiau pati ir noriu pasidalinti kaip, kad žinotumėte, jei ir Jūsų organizmas nuspręs, kad tai jau yra riba.

Pakilus tokiam streso lygiui, kurio galutinis taškas dažniausiai būna panikos ataka, svarbu žinoti, jog reikalingas poilsis ir atitrūkimas ne vienai dienai, ne savaitgaliui, o savaitei, o gal dviem, tol, kol viskas stabilizuosis. Dirbant mokykloje, tai nėra lengva, juk negali pasiimti kelių savaitėlių laisvų, kada panorėjęs. Šioje vietoje man pasisekė, jau už kelių dienų turėjo būti antrosios mokinių žiemos atostogos. Nusprendžiau kantriai jų išlaukti, tačiau dar dvi dienas iki jų reikėjo eiti į darbą.

Esat girdėję posakį, jog be Jūsų pasaulis nesustos? Mes nuolat galvojame, kad esame nepakeičiami, o jei neatliksi kažkokios užduoties, pasaulis sugrius. Nusprendžiau praktiškai sau paneigti šį mitą. Likusias dvi dienas darbe, galima sakyti, priėmiau „tylos įžadus“. Pamokas vedžiau, tačiau neleidau sau kreipti dėmesio į neigiamą mokinių elgesį, leidau jiems triukšmauti, sąmoningai nepradėjau naujų temų. Su plačia, netikra šypsena pasakiau, kad gali dirbti savarankiškai, laisva tema. Ar žinote ką tai reiškia mokiniams? Kad pasidės lapą ir pieštuką šalia, o po stalu slėpdami mobiliuosius ir nulenkę galveles, visa klasė susijungs ir žais bendrą žaidimą.

Čia turiu pastebėjimą ir pagaliau, praėjus negandoms bei susigrąžinus savivertę, galiu save pagirti: mano prieš tai padarytas įdirbis duoda rezultatų. Jie bent jau stengėsi nuslėpti telefonus, buvo tylūs, o man pakilus nuo kėdės, pakišo mobiliuosius po lapais, griebė pieštuką ir imitavo, kad piešia. Juk tai gerai, tiesa? Apsimesdama, kad nieko nematau, tiesiog maloniai šypsojaus. Tai buvo viskas, ką aš galėjau. Į pertraukas nėjau, o ilgųjų pertraukų metu užsirakindavau duris ir praktikuodavau kvėpavimo pratimus.

Taigi, pasaulis per tas dvi dienas nesugriuvo. Darbas buvo atliktas, nors ir ne taip produktyviai, kaip esu pratusi. Čia aš išmokau naują pamoką, kad kartais privalai atleisti vadeles, kad neįvyktų katastrofa.

Mokinių atostogų metu ne tik gerai išsimiegojau, mėgavausi ramybe ir tyla, bet dar ir sudalyvavau mokytojų konferencijoje, kur įkvėpiau šviežio oro. Pakeitus aplinką, susitikus su bendraminčiais, kurie, pasirodo, irgi tik žmonės, persijungiau į naują rėžimą bei visiškai „nusinulinau“.

Kas būtų nutikę, jei nebūtų pasitaikę mokinių atostogos? Pasirodo, gyvename tokiais laikais, kai esant perdegimui, gali pasiimti nedarbingumą. Šeimos gydytojas tave išklauso ir jei nusprendžia, kad tai išties perdegimas, gali skirti nedarbingumą net ir savaitei ar dviems. Vis dar esame įpratę, kad nedarbingumo vertas esi tada, kai susilaužai koją, sergi gripu ar nualpsti ir tave išveža su greitąja. Emocinis išsekimas dažnu atveju yra daug baisesnis, nei kokia nors fizinė trauma. Čia nėra prognozių, kada maždaug „sugysi“. Vis dar esame linkę „vaidinti didvyrius“ ir pakentėti, juk darbas svarbiau už viską. Tačiau ar tikrai mes tokie nepakeičiami?

Ar kada nors susimąstėte, kas būtų, jei vieną dieną Jūsų neliktų? Per kiek laiko būtumėte pakeisti savo darbe? O gal kitas asmuo ir neatsirastų, nes buvote geriausias? Taigi, Jus pakeisti gali per kelias dienas, o visiškai užmiršti per mėnesį ar netgi savaitę.

Mokytojas geras tada, kai yra pailsėjęs. Tada jis geba motyvuoti, kritiškai mąstyti, būti atjaučiantis, geba turėti daugiau akių ir ausų, nei išties turi. Žvelgti ir jausti toliau ir giliau, neleidžiantis mokiniui to suprasti, tačiau tokiu būdu prisitaikantis prie jo. Jei mokytojas perdegęs - visos šios savybės pranyksta, tarsi vėjo papūstos dulkelės.

Šiandien aš esu vėl ta pati, kuri myli savo darbą, myli savo mokinius, nors kartais jiems ir atrodo, kad esu per griežta, per smulkmeniška ar per jautriai reaguojanti (tai mano auklėtinio pastebėjimai). Nieko labiau netrokštu, kaip atrasti kuo gilsenį ryšį su savo mokiniais, būti jiems kuo dėmesingesnė ir padėti jų gyvenimo kelyje. Savasties nepakeisime, esame kokie esame, tačiau savo emocinį lauką privalome saugoti ir laistyti jį švariu vandeniu, kad kaip ir šiandien prasidėjusį pavasarį, kasdien galėtume atgimti vis iš naujo.

#laukitetęsinio..

Nežinau, ar kada nors esu mačiusi save labiau „nutolusią“, nei šioje nuotraukoje, prieš sugrąžinant save į vėžias.