#2 Nežinomybė baigus mokyklą

Dar būdama 11 - oje klasėje susiradau pirmąjį darbą. Kaip minėjau pirmame bloge, mano tėvai skyrėsi, o su pirmuoju vaikinu santykiai baigėsi itin skaudžiai. Moksluose nesisekė, tik turėjau krūvą draugų (?) dabar svarstau, kad tikrų buvo kokie du), kurie mielai sudalyvaudavo mano kassavaitgaliniuose grandioziniuose vakarėliuose iki paryčių. Tuomet jaučiausi labai suaugusi, visada teisi tėvų atžvilgiu (juk jie skyrėsi, tai jau automatiškai tapo neteisūs mano akyse). Viduje jaučiausi sugriuvus, bet nepaisant to, įsivaizdavau, kad esu pasaulio valdovė ir man galima viskas. Argi ne taip filmuose rodo, kai skiriasi tėvai? Būtent. Puikiai išmaniau išsiskyrusių tėvų dukros taisykles ir jomis sėkmingai manipuliavau. Kada norėdavau - tada vakarėlis, kada noriu - tada pareinu namo, nors ir paryčiais. Kiek noriu, tiek ir draugų namie. Buvau savanaudė ir bjauri paauglė, neketindama įsigilinti į tėvų jausmus ir realybę.

Maždaug tuo metu įsiviešpatavo pasaulio ekonominė krizė ir mūsų šeimoje tai tikrai pasijuto. Kadangi visiškai neketinau nustoti lankytis pamėgtame naktiniame klube, kur kainavo ne tik bilietas įeiti, bet reikėjo pasirūpinti ir kokteiliuku bei grįžimu namo taksi, teko pasukti galvelę. Susipažinau su klubo DJ ir per jį įsidarbinau indų nurinkėja bei plovėja. Tai pakankamai kardinalus pokytis: mat berenkant taureles, pamačiau savo buvusį su grupele draugų, besilinksminančių klube, kuriame iš šokių karalienės staiga tapau pelene. Prisimenu - einu per visą šutvę, su oranžiniais darbuotojos marškinėliais ir padėklu, o jie žiūri į mane didelėm akim. Nežinia kodėl, bet nesijaučiau blogai - priešingai, jaučiausi kieta, jog turiu darbą dar būdama moksleivė (beje, šiais laikais tai yra visiškai normali praktika ir didžioji dalis mano mokinių būdami tokio amžiaus jau darbuojasi).

Ilgainiui, darbas ėmė varginti - juk dirbdavau naktimis. Atėjo rugsėjis, pasakiau, jog išeinu iš darbo. Ir ką jūs galvojate? Likau be užmokesčio - apie jokias sutartis tada nebuvo nei kalbų, o aš naivi ir patikli mergelė, gavau pirmąją pamoką. Būdama 12 - toje klasėje į mokslus nesikoncentravau - kaip ir mokytojos, taip ir aš pati jau buvau save nurašiusi. Tenorėjau išsilaikyti egzaminus, tuo pačiu kalant babkes. Susiradau padavėjos darbą jaukioje kavinukėje. Darbas buvo ne tik savaitgaliais, bet ir po pamokų, tad atsisveikinau su "O lia lia" pop choru, nepaisant to, jog pati geriausia mokytoja pasaulyje leido man lankyti repeticijas nemokamai. Atsisveikinau ne tik su choru, bet ir svajone tapti dainininke. Šiaip ar taip, juk tai nerimta..Tiesa? MELAS. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Grįžkime prie mano užmojo mokytis ir dirbti tuo pačiu metu. Kaip bebūtų, visą savo gyvenimą buvau itin lepinama, turėjau viską, apie ką vaikai gali tik svajoti. Ir staiga susigalvoju, kad būsiu šaunuolytė darbštuolytė, "niekam nei gero". Tempas kavinėje man pasirodė per sudėtingas, o pasirašant pirmąją darbo sutartį kinkos ėmė drebėti - "Kur tėvelis?? Aj, jo čia nėra, juk pati susigalvojau, kad dabar esu suaugus ir pati tvarkausi savo reikalus." Taigi, padirbus keletą savaičių, mane apėmė panikos ir migrenos priepuoliai, tėvelis atvyko manęs pasiimti, daugiau į kavinę nebegrįžau. Mane tai dar labiau sutraumavo, mat susivokiau, jog net maisto žmonėms nešioti nesugebu.

Grįžau prie to, ką sugebu geriausiai - vakarėlių organizavimo ir sėkmingo įgyvendinimo. Tuo metu mano tėvai jau buvo išsiskyrę, tad migruodavau iš vienų namų - į kitus. Vieną kartą nutiko vienas baisiausių dalykų gyvenime: greitoji pagalba skubiai išvežė mano mamą į Kauno klinikas. Ta naktis buvo viena sunkiausių - be to, jog ji buvo bemiegė, dar gavau žinutę iš mamos, kurioje ji su manimi atsisveikino ir pasakė, jog viskas, ką ji turi, lieka mums su sese perpus. Kitą rytą žinių iš mamos nebuvo, o susisiekus su ligonine, informacija man nebuvo suteikta - mat nesu pilnametė. Tuo metu buvo sunku suvokti kas vyksta, bet žinojau, kad mama atsigaus ir jos žinutę su atsisveikinimu ignoravau. Nepriėmiau minties, kad jos tiesiog nebeliks... Tiksliai nebeprisimenu kaip "praplaukė" ta diena, bet vakarop suižinojau, kad mamai buvo atlikta skubi operacija ir ji po truputį atsigauna. Nors tėvai ryšio nebepalaikė, tėtis mane ir sesę nuvežė aplankyti mamos. Prisimenu tik tai, jog nešiausi puokštę gėlių, palata buvo slogi, lijo lietus. Pamačiau mamą prieblandoje - ji šypsojosi.

Dabar tai vertinu kaip didžiausią stebuklą, juk mama buvo per plauką nuo žodžio iš "m" raidės. Tačiau ji pasveiko, o aš pakankamai to neįvertinus ir vėl savanaudiškai pasinėriau į savo paaugliškas, o gal jau ir beveik suaugusio žmogaus problemas...

Kažkokiu stebuklingu būdu baigiau mokyklą ir išsilaikiau egzaminus. O tada.. Nieko. Visi klasiokai gyveno stojimo į aukštąsias mokyklas nuotaikomis, o aš? Aš tiesiog pasidaviau liūdesiui, nes net nenutuokiau, ką dabar turėčiau daryti, man buvo gėda. Maniau, kad nieku gyvu niekur neįstosiu, tad net nepabandžiau (įsitikinimai labai blogas dalykas, žinai? Nedaryk taip).

Vėjais paleidau visus metus, tiesą sakant tai labiausiai išsitrynęs laikotarpis iš mano atminties. Neprisimenu, ką veikdavau, žinau tik tiek, kad laukdavau savo draugės, kol savaitgaliui grįš iš Vilniaus po studijų ir vėl galėsime kažką smagaus nuveikti.

Atėjo vasara ir vieną gražų rytą sulaukiau draugės skambučio: apimta didžiulio entuziazmo, susijaudinusi ji man išpyškino - "Juste! LNK mačiau skelbimą, jog broliai Bendžiai ieško naujų talentų! Tu turi sudalyvauti, pati tave nuvešiu į Klaipėdą!" Miela Viktorija, už šį gyvenimo vingį būsiu Tau dėkinga amžinai. <3

#laukitetęsinio