#9 Kodas ir ištikusi krizė

Kai buvau maždaug 23-jų, turėjau nemažai draugių, kurioms buvo virš trisdešimt, jos turėjo vaikų, vyrus, karjeras. Labai mėgdavau su jomis leisti laiką, nors tiksliai nežinau, kodėl jos norėjo jį leisti su manimi. Rodos, buvau tokia nepatyrusi, nelabai turinti ką papasakot, kišenėse švilpavo vėjai, o vaikino neturėjau. Tuo tarpu jos pasakodavo apie viską iš eilės: kaip išdavė vyrą arba vyras jas, kaip laiką leido Ibizoje ir kokių nuotykių ten patyrė, švęsdamos draugės mergvakarį, jog nusipirko Hermes, o vyras net nenutuokia, kokia tikroji jo kaina ir taip toliau. Mane žavėjo jų nepriklausomybė, profesionalumas profesinėse srityse ir gebėjimas uždirbti tiek, kad gali įsigyti minėtą rankinę. Tikriausiai, man tai šiek tiek priminė serialą "Sex And The City", kurį galėjau stebėti tiesiogiai. Vieno tokio pasibuvimo metu, kuomet prašmatniame Klaipėdos restorane gurkšnojom "Porn Star'us", viena damų man rėžė: "pamatysi, gyvenimas nuo 30 tik prasidės".

Toji frazė man taip giliai įsirėžė atmintin, kad tiesiog ėmiau laukti trisdešimto gimtadienio, kada tapsiu sėkminga, turtinga, ištekėjusi, turinti nuosavus namus bei.. karjerą. Man visuomet tai buvo tarsi sėkmės ženklas. Juk jei čia lydės sėkmė, turėsiu pinigų, argi ne? Štai ir "užsidėjau kodą", kuriuo taip nuoširdžiai įtikėjau.

Likusius metus iki trisdešimties, dėjau visas pastangas, kad įgyčiau išsilavinimą, uždirbčiau pinigų ir taip toliau, tačiau galvoje buvau įsitikinus, kad iki trisdešimt nieko nepasieksiu, nes gyvenimas nuo tiek tik prasidės. Ir be abejonės, šis kodas veikė. Kad ir ką bedaryčiau, žinojau, kad nesiseks, nes man dar nėra to skaičiaus metų. Tai skamba labai kvailai, tačiau noriu pabrėžti, kad tokios mintys buvo kažkur pasąmonėje ir pasiekdavo mane tiesiogiai. Kai man eilinį kartą kažkas nepasisekdavo, pavyzdžiui kandidatuodama darbe jo negaudavau, pagalvodavau "Na taip, man dar ne laikas sėkmėi". Kitavertus, šventai tikėjau, kad pasiseks, kai peržengsiu tą skaičių. Ir taip nutiko, tačiau...

Sulaukusi trisdešimto gimtadienio (tiesa, paminėjau jį labai kukliai, mažoje draugų kompanijoje, mamos namuose, mat savų dar neturėjau. Pati pagaminau torčiuką bei kitokių užkandžių) ėmiau laukti ateinančio stebuklo. Deja, tik sulaukus šio skaičiaus savo pase, patyriau krizę, kuri mane išties kaip reikiant supurtė. Sužinojau apie savo diagnozę, kad norint išvengti gimdos kaklelio v... (negaliu net parašyti šio žodžio, vadinu jį Voldemortu, ne toks baisus), manęs lauks N tyrimų bei keletas operacijų. Tuo metu dar gyvenau mamos bute, kadangi ji pati gyveno Šveicarijoje ir maloniai man užleido savo namus. Tuo tarpu mano, tuomet dar būsimas vyras, gyveno kitame mieste, savo šeimos namuose, dėl darbo. Nors susitikdavome gana dažnai ir kiekvienas susitikimas būdavo tarsi šventė, dažnai jausdavausi labai vieniša. Dalykus apsunkino dar ir tai, jog neturėjau stabilaus darbo. Dirbau sau, kurdama iliustracijas bei fotografuodama. Tai man patiko, tačiau jaučiau, kad tai dar ne tai, ką aš turėčiau daryti šiame gyvenime. Tiesa, niekada nebijojau imtis dalykų. Iš to didelio noro atrasti savo kelią, ėjau kaip "tankas" į bet kokius darbo pokalbius, sėmiau bet kokias galimybes, visiškai nebijodama apsikvailinti. Žinojau, kad atrasti galima tik intensyviai ieškant. Galiausiai, 2022-ųjų gruodį, kaip perkūnas iš giedro dangaus pasiekė naujiena, kad mirė stilistė Agnė Jagelavičiūtė. Viskas. Tą akimirką aš mentaliai suklupau. Kai ši naujiena mane pasiekė, su vaikinu ir jo šeima buvome kątik atėję į kino salę, kur priešaky laukė keturių valandų filmas apie avatarą. Nebuvau šio filmo gerbėja, todėl praėjus dešimčiai minučių išsitraukiau telefoną paskrolint ir pamačiau naujieną, kad Agnės nebėra. Nežinia kodėl ši netektis mane taip sukrėtė, bet žinojau, kad turiu kuo greičiau apleisti kino salę. Prisimenu jog visa drebėjau ir vos tramdžiau ašaras. Kojos nunešė mane į artimiausią knygyną, kur įsigijau Agnės knygą, o tuomet sėdėjau visas keturias valandas ją vartydama, kol laukiau pasibaigsiančio filmo, kavinėje, su atšąlusia pica, nes negalėjau praryti nei kąsnio. Agnės aš nepažinojau, tačiau visada ja labai žavėjausi. Jos drąsa mane įkvėpdavo. Mėgdavau kasdien peržiūrėti jos profilį ir pamatyti jos naujausią outfit'ą, mat mūsų figūrų tipai vienodi, todėl galėjau semtis stilaius idėjų iš pačios Lietuvos stiliaus ikonos. Grįžus namo jausmai manęs neapleido, likau viena bute ir tiesiog verkiau kaip išprotėjusi. Artimiausias keturias dienas nesuvalgiau nei vieno kąsnio, nesikėliau iš lovos, buvau tokia apatiška, kad nenorėjau matyti ką rodo televizija, negalėjau įsijungti telefono. Tiesiog norėjau atitrūkti nuo realybės. Vienintelis dalykas ką padariau, tai išliejau savo skausmą nupiešdama amžinybėn išėjusios Agnės portretą.

Krizė tuo metu ištiko ir su vaikinu, kuomet vos neišsiskyrėme. Viskas rodėsi taip beprasmiška. O žmogus toks trapus. Ėmiau galvoti, kas bus su mano pačios sveikata, ar aš mirsiu nuo to, ką man diagnozavo? Ar tai pavyks sustabdyti ir gal vis tik aš nuveiksiu dar kokių nors didžių dalykų šiame gyvenime? Po keturių dienų absoliučios apatijos mano vaikinas atvyko manęs pasiimti ir su juo vykome į pajūrį, kur jis koncertavo Naujųjų išvakarėse. Tarp mūsų tvyrojo įtampa, atrodė, kad po keturių metų draugystės - santykiams galas... Rodės, kad stebuklas nebeįvyks. Vis tik.

Per pirmus dvejus metus nuo trisdešimto gimtadienio pradėjau dirbti su muzikos prodiuseriu, su kuriuo svajojau dirbti dar nuo 2014-ųjų, netikėtai gavau mokytojos darbą, turėjau tik vieną operaciją, nes kitos nebeprireikė, baigiau dar vienas studijas, pasistatėme namus bei po septynerių metų draugystės ištekėjau už to paties vyro. Taigi, nuo trisdešimties mano gyvenimas išties prasidėjo. Ėmiau mąstyti, kodėl..kodėl tą kartą gurkšnojant "Porn Star'ą" draugė negalėjo pasakyti, kad gyvenimas prasideda, pavyzdžiui, nuo 25-erių? Gal nebūtų reikėję tiek vargti ir laukti pasisekimo..

Moralas - pasakykite sau, kad geriausias gyvenimas prasideda nuo rytdienos! Ir nuoširdžiai tuo tikėkite.

#laukitetęsinio