#7 Sutikau savo būsimą vyrą ir tapau dizainere (?)

Grįžusi iš Kinijos supratau, kad santykiai su buvusiu žmogumi neturi jokios ateities. Pats aiškiausias kontrastas tai, kad vienas gyvenimą įsivaizduoja tik užsienyje, o kitas tik Lietuvoje. Ir kelias tiesiogine prasme išsiskyrė.

Neilgai trukus, nuvykau į didelį POP muzikos festivalį Kupiškyje. Ten visus pažinojau, vaikštinėjau po kulisius, kur pirmą kartą atkreipiau dėmesį į jį – savo būsimą vyrą. Buvau apie jį daug girdėjusi: ne rimtas, kad mėgsta švaistyti pinigus ir yra užkietėjęs mergišius bei dar šimtą, bala žino, iš kur trauktų pletkų. Tikėjau jais. Tačiau tuo pat metu, tai sukėlė ir mano smalsumą. Jis stovėjo vienas, atsiskyręs, įnikęs į telefoną, kol kita ranka patogiai buvo įsitaisiusi džinsų kišenėje. Toks ramus ir nei kiek neprimenantis tų epitetų, kaip apie jį buvo kalbama. Tuo tarpu aš stebėjau jį iš tolėliau, apsupta tuzino įvairiausių muzikos atlikėjų, kur maloniai šnekučiavomės. Mano smalsumas staiga pasiekė ribą, kuomet nusprendžiau atsistoti ir nueiti jį pakalbinti. Eidama link jo, nežinojau ką pasakysiu, tad tiesiog paklausiau – gal turi pridegt? Jis žvilgtelėjo man į akis, ir po nejaukios pauzės ramiai ištarė žodžius, kurie privertė mane norėti prasmegti tuoj pat: „nerūkau" - atsakė jis. Iškart supratau, kad susimoviau, o juokingiausia, kad net neturėjau nieko, ką būtų galima pridegti. Tiesiog nežinojau ko jo paklausti. Pagalvojau, kad pasirodžiau jam labai prastai, tad nieko nelaukdama palinksėjau ir pasišalinau. Jis pasirodė arogantiškas ir smerkiantis dėl mano klausimo. Tik vėliau sužinojau, kaip stipriai klydau. Pasirodo, jis jau seniai man simpatizavo, kuomet dar dainavau grupėje man-go (tai vėliau išdavė jo scenos kolega), o kai priėjau, jis tiesiog pasimetė. Galiausiai gavau iš jo žinutę instagrame ir po kiek laiko.. mes įsimylėjom. Paaiškėjo, kad visi tie pletkai buvo iš piršto laužti, kadangi mano vyras yra toliausiai nuo tokios asmenybės, kokią man pristatinėjo tuometiniai „draugai“.

Deja, kad ir kaip norėčiau, šis blog‘as yra griežtai apie saviugdą, tad šią nuostabią meilės istoriją kol kas pasiliksiu sau ir papasakosiu, kas su mano gyvenimu vyko toliau.

Vėl vyko stojimai į dizaino studijas: jaučiausi jau pasikausčiusi, persilaikiau anglų kalbos VBE, tad nieko nebijojau. Nuvykau pasiruošusi kaip niekada. Tik atvykusi į egzaminą, kuris vyko Vilniuje, susivokiau, kad palikau visas piešimo priemones namuose.. Turiu omeny dažus, žurnalų skiautes, klijus ir visa kita, iš ko būtų buvę galima sukurti kompoziciją vertą dėmesio. Taigi, su savimi turėjau tik.. flomasterius ir pieštuką. Buvau nusivylusi, kad tas, kruopščiai iš vakaro paruoštas maišelis, taip ir liko prieangyje Marijampolėje.

Gavus atsakymą dėl stojimo į VFV sužinojau, kad man ir vėl nepasisekė. Ir vėl pritrūko vos kelių balų. Štai čia norėčiau padaryti pauzę ir pabrėžti, kad tai buvo galima priimti kaip ženklą. Kad gal vertėtų pamąstyti apie kažką kitą (Dabar žinau, kad man į naudą būtų buvusios tapybos studijos, bet tada juk nežinojau, kuo tapsiu ateityje). Bet ne, aš tai priėmiau kaip didelį iššūkį, su kuriuo turėjau žūtbūt susitvarkyti ir baigti mados dizaino studijas. Taip romantizavau šią specialybę, kad bet kokia kaina ketinau būti to dalimi.

Mūsų šeimoje buvo susiformavę griežtos taisyklės - niekur ir niekada, jokiomis aplinkybės neimti paskolų. Mano tėvai nenorėjo, kad prisiimčiau tokį didelį finansinį įsipareigojimą, tačiau tuo tarpu, mano, dabar jau esamas vyras, mane padrąsino ir pasakė, kad nieko čia baisaus, jei labai nori, išsimokėsi jau baigusi studijas, turėdama finansinį stabilumą.   

Taigi, įstojau mokamai į Kauno kolegiją, menų fakultetą.. Atėjau ten tokiom žingeidžiom ir plačiom akim.. Fakulteto aura buvo tokia ypatinga.. Jis stūksojo ant pelėdų kalno.

Turėjau daug iliuzijų, apie tai, kaip turi atrodyti mano gyvenimas baigus šias studijas, ir vis laukiau kažkokio stebuklo, kada su kiekvienais metais čia, tapsiu tikra dizainere, žinančia ko noriu, ką darysiu toliau, kas bus mano klientas ir taip toliau. Įdomu tai, kad visa tai, kas buvo natūralu mano grupiokams, kas išties yra apie tikrą madą, man buvo taip tolima.. Jie žinojo kiekvieną dizainerį, tačiau jų istorija nekėlė jiems didelio jaudulio. Žinojo jų darbus, kaip vadinosi viena ar kita rankinė, kada buvo pagaminta. Kaip atrodo originalas ir kaip atrodo kopija. Jie drąsiai eksperimentuodavo su savo įvaizdžiais ir buvo tie, kurie ateidavo į paskaitas su pačiais nepatogiausiais batais, bet koks skirtumas - juk viskas sukasi apie madą, stilių, autentiškumą ir unikalumą.

Tuo tarpu mane žavėjo senieji dizaineriai, tokie kaip Chanel bei Dior ir YSL. Man buvo įdomi jų istorija, perskaičiau visas biografines knygas, kaip jie pasiekė tai, ką pasiekė, mėgdavau juos piešti. Dabar nepasakyčiau nei vieno dizainerio, kuris dirba šiose grandiozinėse kampanijose ir manęs tai visiškai nejaudina.. Mano pačios stilius buvo ir yra klasikinis bei nuspėjamas, patogus - nemėgau ir nemėgstu per daug eksperimentuoti. Studijose labiausiai patikusios paskaitos buvo tapyba, piešimas, iliustravimas bei fotografija. Ir tai kai ką apie mane sakė, tačiau vis tiek nenorėjau pripažinti, kad aš nesu sutverta tapti drabužių dizainere. Galiausiai išmokau siūti, tačiau tai stipriai prasilenkė su kantrybe ir kruopštumu, kuris yra ypatingai svarbus, norint pasiūti tikslias ir gražias siūles. Tam reikalingi skaičiavimai, kiekvienas milimetras svarbus ir privalo būti tikslus, kad drabužis kristų gražiai.. O kur dar konstravimas bei modeliavimas. Mano kolegoms paskaitose tai sekėsi puikiai, tuo tarpu aš neturėjau matymo, kaip tai, kas nubraižyta ant popieriaus, galėtų tapti erdviniu kūnu. Mane tai itin slėgė, jaučiausi nevykusi ir supratau, kad net nebemoku kurti. Man patiko paprasti klasikiniai kirpimai bei spalvotos iliustracijos ant drabužių, o ne faktūros kūrimas iš įvairiausių skiaučių, siuvinėjimų ar deginimų, nenorėjau išradinėti dviračio remiantis gamtos motyvu ar dar kokiu nors objektu, kas be abejo, turėjo kurstyti mūsų vaizduotę. Galiausiai studijas baigiau. Mano baigiamojo darbo kolekcija buvo nevykusi, pasiūta kreivai, nekenčiau jos. Tačiau apsigyniau diplomą, nors netikėjau tuo nei vieną akimirką. Prisimenu tik tiek, kad apsigynus diplomą automobilyje verkiau. Buvau liūdna ne todėl, kad gavau aštuonetą, o todėl, kad stebuklas neįvyko. Nežinojau, kaip man toliau eiti šiuo keliu.

Kaip bebūtų, didžiavausi savim, kad dabar bent jau esu įgijusi specialybę. Pasroviui neplaukiau ir nesistengiau įsiklausyti, ką išties man sako širdis arba ko man linki Visata. Norėjau turėti pinigų ir greitai.  Įsidarbinau restorane, kur dirbau karštoje pragaro virtuvėje, tam, kad susitaupyčiau pinigų įsirengti savo siuvimo studiją. Manot man nepavyko? Ir dar kaip pavyko. Mama padovanojo man dvi nuostabias pramonines siuvimo mašinas (labai jas mylėjau), įsikūriau tuo metu dar būsimo vyro darbovietėje, esančiame ofise, šalimais.

Aš išpildžiau savo svajonę turėti gražią, jaukią studiją, su manekenais ir gražiais knygų viršeliais, kurie sako – „ei, mes čia apie mados pasaulį..  O tu apie ką?“ Mėgau čia užsidegti žvakes ir.. svajoti. Piešti ir svajoti. Kartais bandydavau kažką pasiūti, tačiau niekada nebūdavau patenkinta galutiniu rezultatu, mat būtinai kažką nukreivodavau. Nenutuokiau, ką su visu tuo daryti. Vidinis kritikas man vis sakė – „eei, nu baik jau, gana. Pasiduok.“

Ne tik kad nepasidaviau, bet šalia to dar baigiau fotografijos kursus, įsigijau foto techniką ir va tada jau maniau, kad turėdama visą komplektą kurti mados verslą, čiakros atsivers.

Moralas tame, brangūs mano skaitytojai, kad jei Tau duota būti dizaineriu, Tau neprireiks nei gražios studijos su visa reikiama pramonine įranga, nei foto aparato savo kolekcijoms fotografuoti, nes jų tiesiog nebus. Jei Tau iš tikrųjų skirta tapti didžiu dizaineriu, turėdamas buitinę mašinėlę, naktį ant grindų pasiūsi apdarą, kuris atsidurs ant žurnalo viršelio, nes taip turi būti. Ir būtent tokiais dizaineriais tapo net keli mano grupiokai – be galo jais didžiuojuosi, o jie jaunesni už mane net septyneriais metais.

Galiausiai, atsitiko tai, ką giliai širdyje jaučiau nutiksiant, bet nežinojau kaip, kokiu būdu. O ir žinoti nereikėjo - pasirodo Visata tai sutvarko už mus. Trisdešimtas gimtadienis tapo lūžiu ir gyvenimas staiga ėmė duoti viską, vienu metu ir tiek, kad suvokti buvo sunku.

#laukitetęsinio