Search
#6 Australija, baby! Filmavausi filme „Pacific Rim Uprising“
- Justina Jančiauskaitė
- Sep 7
- 3 min read
Kylant į dangų nuo gimtosios žemės, suvokiant, kad atsidursiu už 18 tūkstančių kilometrų, vykstant neribotam laikui ir be jokio plano..? Jausmai viduje virė, kunkuliavo. Pakeliui aplankėme Maldyvus, Singapūrą, Tailandą bei Malaiziją. Savo 24-tą gimtadienį sutikau Malaizijoje, o Australijoje nusileidome rugpjūčio 26-ąją. Nežinia kodėl, bet neturiu tiek daug prisiminimų ir nuotraukų iš Australijos, kiek norėtųsi, tačiau dažnai naktimis susapnuoju, jog vaikštau Sidnėjaus gatvėmis. Įspūdis buvo išties neeilinis: Egzotiniai spalvotieji paukščiai, jūros ir vandenynai, kurie skalauja Australijos krantus. Gamtos grožis, garsieji pastatai bei uosto tiltas, mėlynieji kalnai.. Gyvenome Sidnėjuje, pradžioje prisiglausdami pas draugus, vėliau išsikraustėme į mažą butuką buvusiame viešbutyje, taigi turėjome teniso kortus bei sporto salę ir baseiną.
Kas rytą pėdindavau į metro apie dešimt minučių ir vis norėdavosi įsižnybti, kad suvokčiau, jog gyvenu vienam garsiausių pasaulio miestų. Metro vykdavau apie 40 minučių, kol pasiekdavau koledžą, kur gilinau anglų kalbos žinias.
Viskas skamba taip puikiai, tiesa? Vis tik, Kas rytą eidama pro Operos rūmus, gražiausiomis gatvėmis, pagaudavau save esančią giliam liūdesy. Negalėjau tuo mėgautis, nes tas betikslis buvimas, varė mane iš proto. Neturėjau darbo, o ir bijojau bet kur darbintis, anglų kalba mane gąsdino. Siekiant nuraminti nestabilumo jausmą, dėl nesamų finansų, vis tiek lipau per save, kad ir kaip bijojau. Užsiregistravau tokioje svetainėje, kur būdavo galima gauti pačių įvairiausių vienos dienos arba savaitės ir daugiau, darbų. Taigi, teko eiti netgi podiumu apsivilkus dizainerio japono kurtais drabužiais, teko ir apsivilkus dantų šepetėlio kostiumu dalinti vaikams dantų šepetėlius prekybos centre.. Greito maisto vagonėlyje dalinau dešrainius, pilsčiau sultis. Nusifilmavau ir muzikiniame klipe, tik iki pat šiol nežinau, kas ten buvo per žvaigždukas. Galiausiai įsidarbinau kavinėje „Pancakes On The Rocks“, kur buvo gaminamas pats tobuliausias maistas, kokį kada nors esu ragavus. Populiariausi buvo amerikietiški blyneliai, tačiau buvo ir kitų patiekalų. Tuo pat metu buvau pasirašiusi sutartį su FOX studija. Tai skamba kietai, ir buvo kietai. Bet aš žvėriškai susimoviau. Pirmos dienos dirbant blyninėje sutapo su filmo „Pacific Rim Uprising“ filmo filmavimu. Buvo be galo įdomu pamatyti, kaip statomi pasaulinio garso filmai. Mus kruopščiai paruošdavo, užmaskuodavo visas tatuiruotes. Aš vaidinau masinėje scenoje, kaip lėktuvo įgulos narė, su militaristiniu kostiumu vaikščiojau pirmyn atgal: nuo ryto iki vakaro, esant 35 laipsnių temperatūrai. Tai turėjo būti 9 dienų filmavimas, pinigai buvo kosmiškai geri, lyginant su kitais, eiliniais darbais. Deja. Antros dienos filmavimo metu pabėgau iš filmavimo aikštelės, nors viskas buvo griežtai stebima, prasmukau, nes turėjau suspėti į darbą vakarinėje pamainoje. Kaip dabar prisimenu – bėgu link SuperDome arenos, kuri buvo pastatyta 2000-ųjų olimpinėms varžyboms, ten buvo metro, kur buvo paskutinė stotelė. Tai tebuvo ketvirta diena dirbant blyninėje, aš pavėlavau ir mane.. atleido (nepaisant to, kad dirbau tik keturias dienas, turėjau galimybę gyvai išvysti ramiai pietaujantį Justin'ą Bieber'į!)
Taigi, Per vieną dieną praradau galimybę sugrįžti į filmavimo aikštelę ir netekau darbo. Jaučiausi baisiai, buvau irzli, nervuota ir pasimetusi. Svarsčiau, ką išvis aš čia veikiu? Juk niekada neturėjau svajonės gyventi užsienyje.
Viskas ėjo tik blogyn, norėjau sugrįžti namo. Tačiau nutiko dar įdomesnis dalykas – buvusio draugo darbo reikalais išsikraustėme gyventi į Kiniją, visam laikui palikdami Australiją, kurioje gyvenome devynis mėnesius. Kinija – dar viena, ne mažiau egzotiška šalis, tik su dar svetimesne kultūra. Čia aš darbų neieškojau, nes nemačiau jokių šansų. Žinojau, kad čia neužsibūsiu. Pamačiau išties daug, buvo neįkainojama patirtis.
Gyvenome Dongguan miestelyje, su 10 milijonų gyventojų. Jis buvo labai mažas, lyginant su kitais Kinijos miestais. Čia pajutau, kaip ėmiau reabilituotis, gavau daug įkvėpimo. Turėdama visą laisvą laiką, ėmiau galvoti, o kas toliau? Vaikštinėdama po prekybos centrus atradau parduotuvę, kurioje buvo išties įspūdingų kirpimų drabužiai. Jie mane taip sužavėjo, kad man toptelėjo – grįšiu į Klaipėdą, užbaigsiu mokslus siuvimo mokykloje ir stosiu į drabužių dizaino specialybę. Visas mintis apie nesėkmes vijau šalin ir šįkart užsispyriau siekti savo tikslo, juk norėti ir svajoti – nepakanka, reikia priderinti savo elgesį.
Taigi, sugrįžau į Lietuvą, susitvarkiau visus dokumentus ir grįžau į Klaipėdą, su tikslu užbaigti siuvimo mokslus. Kol mokiausi, dirbau sporto klubo administratore. Šįkart dėjau didesnes pastangas, mat dabar jau turėjau tikslą, ir žinojau, kad noriu tapti drabužių dizainere.
Pagaliau užbaigiau siuvimo mokslus ir ėmiau tyrinėti studijų galimybes. Svajojau įstoti į nemokamą mokslą, mat meno studijos itin brangios – apie 10 tūkst. Eurų. Nuvykau į stojamąjį egzaminą, o gavus atsakymą verkiau kaip mažas vaikas: iki nemokamos vietos man pritrūko vos kelių balų... Nusprendžiau nestudijuoti, persilaikyti anglų kalbos VBE, kad turėčiau didesnes galimybes patekti į valstybės finansuojamą vietą (mat kažką išmokau mokydamasi Australijos koledže ) ir pamėginti kitais metais. Kad metai neitų veltui - vėl trumpam sugrįžau į muziką: pirmiausiai sudalyvavau projekte "Lietuvos balsas", kur turėjau garbės būti Leono Somovo komandoje, o vėliau patekau į merginų grupę, kur buvo didžiulis pasisekimas, mat vienas kūrinių šią dieną turi 14 milijonų peržiūrų. Tačiau mikroklimatas pasirodė esantis man nepalankus ir grupę apleidau. Dar kartą nuvykau į Kiniją, aplankyti draugo, kur praleidau tris savaites, tačiau man grįžus į Lietuvą, galiausiai mūsų keliai išsiskyrė.
Comments