Search
#5 Išėjau iš legendinės grupės išvykdama į tolimiausią kraštą nuo Lietuvos
- Justina Jančiauskaitė
- Aug 31
- 3 min read
Taigi, štai aš pradedu mokytis siuvimo amato Klaipėdos profesinėje mokykloje. Kaip minėjau, visiškai nemokėjau siūti, bet užsispyriau išmokti, vadovaudamasi posakiu „jei labai nori – viskas įmanoma“.
Kadangi buvau legendinės grupės atlikėja, profkė ne visai atitiko mano įsivaizdavimą, kur turėtų mokytis dainininkai. Buvo šiek tiek gėda, tačiau čia, mano mielieji, užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad kiekviena profesinė mokykla yra lobių lobis! Prašau tuoj pat užmiršti idėją, kad į profesinę eina tie, kurie nelabai ką daugiau sugeba. NETIESA. Pagirtina, kad kuo toliau, tuo labiau jaunimas, baigę 10 klasių, sąmoningai išeina į profesines, kur mokyklą užbaigia iškart su profesija! Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi, o tolimesnės perspektyvos – beribės.
Grįžkime prie temos. Į profesinę atėjau, kai jau buvau baigusi dvylika klasių gimnazijoje, būdama 23-ejų. Mūsų grupė buvo suaugusiųjų, tad buvo ir vyresnio amžiaus damų. Mane šokiravo tai, jog niekam nerūpėjo, kiek tau metų - už vėlavimą arba praleistas pamokas turėjai eiti pas direktorę ir rašyti pasiaiškinimą! Tokie suvaržymai mane erzino, į tai rimtai nežiūrėjau ir pirmą pamoką visuomet sėkmingai praleisdavau - mat miegelis buvo svarbesnis. Be abejo, tai pakenkė mano reputacijai mokykloje ir ilgai netrukus, buvau ne pati mėgiamiausia klasiokė. Įėjus į klasę mane dažnai pasitikdavo kreivoki žvilgsniai, bet vis tiek pavyko turėti kelias drauges, su panašiu požiūriu į manąjį (kartais pamokų metu atsidurdavom centre ir gurkšnodavom mimozas arba keliaudavom prie jūros). Vieną kartą, visiškai atsitiktinai (kaip ir buvau įpratusi), įdėjus maždaug du procentus pastangų, nukeverzojau kelių kostiumų kolekciją ir gavau kvietimą keliauti tiesiai į ... Paryžių! Ar bent nutuokiate, kaip jautėsi tos, kurios pamokas lankė sąžiningai, nors namuose kai kurių laukė vaikučiai ir dar jos besimokydamos turėjo darbus.. Mokytoja paskyrė kelias geriausiai siuvančias klasiokes, kurios turėjo pasiūti mano nukeverzotus kostiumus, kol aš vaidinau dizainerę, praktiškai visai neišmanydama siūlių. Kol jos vargo prie mano sunkiai įgyvendinamos kolekcijos (juk nupiešti gali ką tik nori, o štai pasiūti.. jau kitas levelis), aš pamokose pasirodydavau kaip jaunas mėnulis. Kartą, kai saldžiai sau miegojau ir vėl neatėjau į pamokas, viena klasiokė man parašė – „Su tokiu požiūriu – toli nenueisi“. Kad jūs žinotumėte, kaip aš supykau... „Kas čia per viena, kad man aiškintų, kokį turėčiau turėti požiūrį? Ir dar ji buvo už mane jaunesnė (akivaizdu, ir išmintingesnė), tad nevadovaus čia man“. O dabar išversiu, paaiškindama, ką ši emocija iš tiesų reiškė: „Velnias, ji mane pričiupo – aš esu tingi ir arogantiška kiaulaitė, kuri leidžia sau negerbti komandos, kuri siuva mano sukurtą kolekciją“. Žinoma, tai įvardinti galiu tik dabar, tais, 2016-ais metais, viską palikau taip kaip yra ir su ta klasioke niekada daugiau nebesikalbėjau. Išskridau į Paryžių, laimėjau prizinę vietą. Buvau laiminga, nes pirmą kartą pabuvojau savo svajonių mieste, tačiau viduje buvo didžiulis akmuo – akivaizdu, kad laimėjau ne aš, o visa mūsų komanda. Jų indėlis buvo šimteriopai didesnis už manąjį, tačiau į Paryžių skridau aš, kaip jaunoji dizainerė.. Ir vėl jaučiausi ne savo vietoje, kažkas buvo ne taip. Turbūt kažkur labai giliai viduje jaučiau, kad ir tai yra ne man.
Comments