#4 Sesė sakė, kad nepažįsta kito žmogaus, kuriam šitaip nesisektų. Ir tai buvo tiesa.

Sutartis pasirašyta, šampano taurė ant Palangos tilto pakelta – sėkmė garantuota! Tik vėliau sužinosiu, kad tai bus dar penki metai, kurie, savo bjaurumu viršijo visus dvylika metų mokykloje.

Mano išsvajota Klaipėda! Naujas gyvenimo etapas, po mokyklos, kuri paliko ne vieną randą širdyje.

Taigi, pirmadienio rytas  (kaip apdainavau Melanie kūrinyje atrankos metu) ir krūva daiktų, kuriuos tėtis vos sutalpino į savo universalą. Vežiausi net stacionarų kompiuterį, su visom kolonėlėm ir klaviatūra. Tėtis man surado kuklų butuką, kuriame apsigyvenau su dar viena mergina, kad būtų pigiau. Jame jautėsi cigarečių dvokas, tad su kambarioke įkurtuves pradėjome nuo gero vėdinimo. Kaip bebūtų, šis kuklus butukas pirmame aukšte turėjo ir privalumų – artimiausia pardė, net prireikus grietinės, buvo.. Akropolis. Gyvenom mudvi smagiai – juk pirmą kartą atitrūkom nuo tėvų ir jau suaugusios. Rengdavome vakarėlius, o kartą man grįžus iš filmavimo Nidoje, sužinojau, jog turime išsikraustyti, mat kambariokė čia padarė rimtą „tūsofkę“.  Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad gyvendama Klaipėdoje krausčiausi lygiai dešimt kartų ir tai buvo dėl pačių įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui: viename bute gyvenau su kambarioke ir kambarioku, su kuriais nesusidūriau visus du mėnesius! Už nuomą sumokėdavau kambarioko mamai. Kai galiausiai akis į akį susitikome, paaiškėjo, kad jis – buvęs kalinys, o ji – aklai jį įsimylėjusi panelė, kuri rašydavo jam meilės laiškus ir kišdavo po durimis, nes mirtinai bijojo su juo susitikti ir pasikalbėti gyvai. Kaipmat panorau iš ten nešti kudašių. Bet sugrįžkime į pradžią.

Tikriausiai dabar jau pats laikas pradėti kalbėti apie minties įtaką mūsų protui, jausmams bei elgsenai. Tuo metu buvau 180 laipsnių nutolusi nuo ateities savęs. Labai lengvai iš Marijampolės vaikų POP choro šoviau į tuo metu aukščiausią lygą – pas brolius Bendžius (pirmiausiai įkūrėme duetą, o tik vėliau atsirado grupė „Man-go“, į muziką sugrįžus pagrindinei grupės senbuvei). Patekau ten taip lengvai, kad ėmiau galvoti, jog viskas mano gyvenime turi nutikti labai greitai, čia ir dabar. Su tokiu požiūriu žengiau į muzikos industriją, būdama devyniolikos metų. Su visa pagarba mano mokiniams, bet dabartinėmis mano akimis - devyniolikmetis dar toks naivus ir nepatyręs..  Paradoksas tame, kad būtent tokio amžiaus žmonės mano, jog yra patys kiečiausi, protingiausi ir jiems viskas po kojomis. Iš esmės taip ir yra arba – galėtų būti, jei jau būtų įgudę kontroliuoti savo protą ir jausmus.

Labai greitai paaiškėjo, kad pinigai iš dangaus nebyrės, viskam reikia įdirbio. O tai kur man tada gauti pinigų, kol atsiras tie apmokami koncertai? Ėmiau ieškoti darbų, kiekviename CV paminėdama, jog esu grupės atlikėja (maniau, kad bet kokį darbą, net kur yra prašoma aukštojo išsilavinimo, gausiu vos spragtelėjusi pirštais). Kaip manot – padėjo? Taigi.. Labai greitai nusileidau ant žemės, nes supratau, kad ne tik nesipuikuosiu Chanel rankinėmis (taip, tokie paviršutiniški tuo metu buvo mano norai), bet net neturėsiu už ką nuomos susimokėti! Finansiškai mane visuomet rėmė mama (net ir tada, kai jau buvome įsivažiavę su grupės veikla - pasirodo Lietuvos atlikėjų honoraras truputėlį skyrėsi nuo Taylor Swift, cha cha..), net automobiliuką man nupirko mama. Beje, romantiški santykiai man itin nesisekė, o planas ieškotis bet kokio turtingo dėdės tik dėl pinigų – manęs niekada nežavėjo. Taigi.. Desperatiškai ėmiau ieškotis išsigelbėjimo, jaučiausi labai nelaiminga, nesaugi ir man visai nepatiko tas suaugusiųjų pasaulis. Nuolat lankydavausi naktiniuose klubuose, vis tikėdamasi, kad gal čia sutiksiu tą vienintelį ar šiaip užmegsiu kokius nors naudingus ryšius, juk šiame mieste nieko nepažinojau. Dažniausiai po tokių vakarų namo grįždavau vis liūdnesnė ir galvodavau – kaip sugrįžti į vaikystės būseną, kai buvau tokia laiminga? Kodėl nebegaliu dabar tokia būti? Kas pasikeitė? Ir išvis, ką šiame gyvenime aš darau ne taip? Susivokiau, kad nepaisant to, jog esu dainininkė (juk turėčiau žibėti, tiesa?), privalau kažką daryti, kad pagaliau atsistočiau ant kojų. Bandžiau dirbti padavėja naktiniame klube, bet spėkite – man žvėriškai nesisekė: nuolat jaudindavausi atnešdama gėrimus, kad jie nenuslystų nuo padėklo, o būtent taip dažnai ir nutikdavo. Niekada nemėgau dirbti su pinigais, kiekvieną kartą atnešdama gražą drebėdavau, ar teisingai suskaičiavau.. Galiausiai, jausdavau ten tokį stresą, kad paprašiau, jog mane perkeltų dirbti į rūbinę. Verkdavau daugiau, nei dirbdavau, nes tai nei iš tolo nepriminė mano svajonių gyvenimo. Galiausiai stipriai susirgau. Man buvo ausies uždegimas, vėmiau, o temperatūra buvo tokia aukšta, kad beropojant iki tualeto tiesiog atsijungiau ant šaltų, vieno kambario buto grindų, kuriame tuo metu gyvenau viena. Kai atsipeikėjau, jau buvo prašvitę, buvau sušąlusi. Interneto neturėjau, o telefono sąskaita buvo tuščia, todėl negalėjau susisiekti su tėvais ar dar kuo nors, kas galėtų man padėti.  Tuomet tiesiog verkiau balsu savęs gailėdama. Po kiek laiko man bent jau pavyko susirasti darbą, kuris man iš dalies visai patiko. Pusbrolio iš Klaipėdos dėka įsidarbinau sushinėje, nors nemokėjau net makaronų išsivirti. Jame man pavyko išsilaikyti stebėtinai ilgai – net pusantrų metų. Tikrai neprastai išmokau gaminti. Vis tik, ruošdavau sushius žmonėm, kurie galėdavo mane stebėti, girdėdavau, kaip žmonės sakydavo – čia ne ta, kur dainuoja? Tačiau dažniausiai sulaukdavau nepasitenkinimo kupinų nusiskundimų dėl per mažai įdėtos lašišos ar laiku nepagaminto Naujametinio sushių padėklo. Sushinės direktorė liepdavo taupyti ingredientus ir pridėti kuo daugiau ryžių, o Naujųjų išvakarėse priėmė milijoną užsakymų ir tiesiog išvyko švęsti, palikdama mane su pasibaigusiais ingredientais. Tą vakarą pratrūkau, nusiėmiau prijuostę ir išėjau palikusi betvarkę, su krūva pasipiktinusių žmonių, kurie vienas per kitą ant manęs rėkė, kad sugadinau jiems Naujuosius. Toks buvo mano gyvenimas.

  Visus tuos metus, kol gyvenau Klaipėdoje, nesisekė ne tik meilėje ir darbuose, bet ir visur, ką bedaryčiau: kartą išsiblaškiusi bankomate pamiršau pasiimti savo paskutinius, kątik išsigrynintus penkiasdešimt litų, iš nevilties verkadama paskambinau mamai, kuri man pervedė dar tiek pat. Kai nusiėmiau šiuos, prie manęs priėjo romų kilmės moteris ir ėmė kažką murmėti mane liesdama. Buvau labai jautri ir įsitempusi, verkdama paprašiau jos atstoti. Ji pasakė, kad mane prakeikia ir staigiai pasišalino. Spėkit, ar tebeturėjau tuos penkiasdešimt litų rankoje? Man nuolat nuleisdavo padangą ar gesdavo automobilis, vos tik iš paskutiniųjų jį susitvarkydavau. O kur dar kurijoziškos situacijos scenoje.. Apie tai kada nors parašysiu atskirą skyrių. Tokių ir panašių situacijų būdavo begalės. Mano sesuo manęs gailėdama kartą pasakė – žinai, nesuprantu, kodėl tau šitaip nesiseka.. Nepažįstu kito tokio žmogaus, kuriam šitaip nesisektų.

Jau būdama grupėje „Man-go“ supratau, kad geruoju visa tai nesibaigs. Ėmiau maištauti, mat nesijaučiau suprasta ir pakankamai įvertinta. Į koncertus vykdavau su ašaromis akyse. Kasdien buvau tokia pesimistiška, negatyvi ir stresuota, kad net buvau gavusi „stresiuko“ pravardę. Nesijaučiau, jog gyvenu savo gyvenimą. Vis atrodė, kad ne toks turėtų būti mano gyvenimo scenarijus. Stebėdama scenos koleges jaučiau, kad tai apie jas - ne apie mane.. Jau tada ėmiau skaityti knygas, skirtas saviugdai, kad padėčiau sau susivokti, kas iš tiesų su manimi vyksta. Knygose sužinojau, kad negaliu kaltinti žmonių ar aplinkybių. Privalau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir jį kurti pati. Stengiausi save išgirsti. Nuo pat mažens svajojau ne tik apie dainininkės karjerą, bet ir apie drabužių dizainerės kelią. Ši profesija man atrodė tokia magiška.. Tokia ikoniška. Vis stebėdavau, kaip dizainerė darbuojasi prie mūsų grupės kostiumų. Man tai atrodė taip nuostabu.. Deja, visiškai nemokėjau siūti (darbų pamokai viską pasiūdavo ir numegzdavo mama),bet mokėjau piešti ir nuo vaikystės buvau pripiešusi šimtus kostiumų. Vis tik, ieškojau lengvesnių kelių. Mačiau, kaip stipriai auga grožio industrija ir kaip puikiai sekasi mano pažįstamoms grožio meistrėms. Pagalvojau - ir aš galiu, tad baigiau makiažo ir blakstienų priauginimo kursus. Čia norėčiau nusikeikti, bet tiesiog apibūdinsiu save kaip itin netalentingą šiose srityse: kelis kartus suklijavau draugėms akis, mano karjera grožio industrijoje tuo ir pasibaigė. Kad ir ko besiimčiau, vis tiek grįždavau prie tos pačios minties apie drabužių dizaino studijas. Deja, jos buvo žvėriškai brangios ir ne Klaipėdoje. Tuomet man toptelėjo, kad galiu pamėginti įstoti į Klaipėdos mokymo centrą, kur buvo siuvėjos specialybė. Tai buvo pirmas žingsnis sąmoningumo ir pokyčių link - įsiklausiau savo nuojautos ir išdrįsau siekti tos neįmanomos svajonės, daug kantrybės bei įgūdžių reikalaujančiu būdu. Pagaliau aš prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą.

#laukitetęsinio...