Search
#3 Po prodiuserio skambučio gyvenimas pasikeitė visiems laikams
- Justina Jančiauskaitė
- Aug 17
- 4 min read
Pirmame blog‘e minėjau, jog nuo katastrofos mokykloje mane gelbėjo tėvai (nepaisant to, kad skyrėsi) ir muzika. Tėvai nuo pat mažens skatino mane užsiimti tomis veiklomis, kurios matė, jog man patinka ir sekasi. Niekada nebuvo prievartos lankyti kažką, ko nenorėčiau. Aš savo ruožtu šioje vietoje buvau atkakli: visada mėgau piešti, todėl ketvirtoje klasėje pradėjau lankyti dailės mokyklą. Nelabai patiko rėmai ir taisyklės, vėlyvos dailės pamokos, kai tiesiog norėdavau kristi į lovą grįžus po mokyklos, tačiau įstengiau ją užbaigti, būdama aštuntoje klasėje. Tada pirmą kartą savimi didžiavausi, nors ir neišdrįsau nueiti į savo darbo gynimą (taip netikėjau savo darbu ir bijojau gintis, kad paprašiau mamos, jog pasakytų, kad susirgau). Iš neapginto baigiamojo darbo gavau aštuonetą. Tokiai vidutinybei kaip aš, tai buvo tiesiog fantastiškas rezultatas. Tai buvo mano pirmasis triumfas prieš save, įpūtęs lašelį pasitikėjimo. Toje pačioje aštuntoje klasėje taip pat pradėjau lankyti ir pop chorą „O lia lia“. Tiesa, šį chorą lankiau ir būdama penkerių, tačiau neilgai: mat užpuolė pirmosios ekonominės krizės banga, o prestižinis L. Lapkauskaitės choras nebuvo pigi investicija į mane. Taigi, vėl sugrįžau čia, vedina milžiniškos svajonės, tapti... „mokinuke“! Taip, tuo metu Marijampolę ir Lietuvos POP sceną valdė jaunosios „Mokinukės“, o aš jau sulaukiau paauglystės ir svajojau, kad vieną dieną kaip nors tapsiu šios grupės dalimi (o kuri paauglė apie tai nesvajojo??). Mokėjau visas jų dainas, jų dainų šokių judesius (moku ir dabar, galėčiau padainuoti bet kurios dainos antrą ar trečią balsą). „Mokinukės“ tapo mūsų mokytojomis ir kartais netgi pavaduodavo pačią L. Lapkauskaitę. Man tai buvo nesuvokiamai įdomi patirtis, mėgavausi kiekviena repeticija, nors ir buvau pakankamai kukli. Kaip ir visi normalūs „Olialiukai“, kiek prisibijojau savo vadovės: mat ji buvo griežtoka (šitą žino visa Lietuva). Ilgainiui, vadovė manyje įžvelgė kažką, dėl ko stovėjau pirmoje eilėje, kartais net per vidurį. Vėliau Gavau padainuoti šiek tiek solo, o didžiausias mano laimėjimas buvo dainuoti duetu su pačia Asta Pilypaite, kai tuo tarpu likusios choro mergaitės mums pritarė. Tai buvo taip nesuvokiama, kad akimirksniu tapau ta „blatna“, Gražinos nemėgstama gimnazijos dainininke. „Blatna“, tai nereiškia, kad tapau pasikėlusi. Tapau pasitikinti savimi. Pagaliau. Dėl to ir mėgstu sakyti, kad muzika mane išgelbėjo - „ištraukė“ labai giliai manyje tūnojusią asmenybę.
O dabar grįžkime prie antrame blog‘e minėto, entuziastingojo draugės skambučio. Kaip tarėm – taip ir padarėm. Viktorija nuvežė mane į Klaipėdą, kur vyko garsiųjų POP muzikos „ryklių“, brolių Bendžių surengta atranka į visiškai naują merginų muzikos grupę. Atvykome į Klaipėdoje esantį „Amberton“ viešbutį, kuriame buvo prabangus restoranas su scena gyviems muzikos vakarams, kur ir buvo vykdoma atranka. Man, kaip mergaitei iš provincijos, Kumelionių kaimo šalia Marijampolės, tai pasirodė tarsi Trump‘o Plaza viešbutis Niujorke. Vestibiulyje stoviniavo dešimtys jaunų merginų, kurios troško tik vieno: pakliūti rykliams į nasrus! Pamenu, buvau atvykusi su švelniai rožine suknele, tačiau kelionėje Marijampolė – Klaipėda, sumaniau paužkandžiauti ir atvykau su dviem „plėmais“ maždaug po krūtine:
.
Bala nematė tų plėmų, juk jau tuoj man teks parodyti viską, ką tik sugebu. O ką aš sugebu..? Hm.. Atėjo mano eilė, pakvietė užlipti ant scenos. Priešais mane sėdėjo penki vyriškiai, maždaug 35-45 metų. Man buvo 19. Buvau girdėjusi įvairiausių gandų, kaip daromos muzikinės karjeros, o kai manęs paprašė pašokti, susikausčiau ir tapau medeliu. Padainuoti sekėsi gerai: buvo liepta pasiruošti dvi dainas – linksmesnę ir lyriškesnę. Tuo metu nusprendžiau atlikti Melanie Fiona kūrinį „Monday morning“, mat maniausi užsikoduojanti sau ateitį, jog palieku savo gimtąjį miestą ir kraustausi artimiausio pirmadienio rytą į Klaipėdą! (Pasirodo, jau tada mokėjau manifestuoti). Kitas kūrinys buvo azerbaidžianiečių dueto iš 2011 metų „Eurovizijos“ – „Running Scared“. Tačiau visa kita.. Šokis bei mano neigiamas atsakymas į klausimą, ar sutikčiau sudalyvauti projekte „Dvi minutės šlovės“..? Kodėl nesutikau? Neturiu žalio supratimo – juk žūtbūt norėjau tapti žvaigžde! Gal pabijojau televizijos, o gal kad tektų dainuoti vienai, kai esu įpratusi dainuoti su visu choru, o gal kad tektų kovoti ar būti dar kartą vertinamai. Po perklausos jie man tepasakė - „mes tau paskambinsim“ - Kurgi ne, pagalvojau. Juk atrankoje dalyvavo 69 merginos ir pasirinks šitą kaimietukę, kuri sustabarėjo pasitaikius pirmam iššūkiui?
Po dviejų dienų sulaukiau vieno iš brolių skambučio: prisimenu, kad mėgdavau ilgai pamiegoti, bet garsas buvo įjungtas, nes dieną ir naktį laukiau kažkokių žinių iš jų. Mane pažadino skambutis iš nežinomo numerio. Dar būdama visiškai apsimiegojusi suvokiau, kad tai gali būti jie! Atsikrenkščiau ir pakėliau ragelį, širdis daužėsi kaip pašėlus..
-„Labas Justina, čia skambina prodiuseris ..., noriu pasakyti, kad matytume tave savo komandoje ir norėtume, kad atvyktum pasirašyti sutartį“.
Ar bent numanote, kaip tada jaučiausi? Vargu, ar man pavyks apibūdinti. Tuo metu buvau mūsų šeimos name, kur gyvenau tik su tėčiu. Namas mudviem buvo ryyyškiai per didelis, draugai jį vadino vaiduoklių namu, nes buvo milžiniškas, trijų aukštų. Sesė jau gyveno ir studijavo Kaune, o mama buvo išsikrausčiusi ir nuomąvosi butą mieste.
Pasileidau bėgti iš savo kambario, per ilgiausią kiliminiu taku nuklotą koridorių, praktiškai peršokau laiptus iš antro aukšo į pirmą, klykdama tėčiui visa gerkle - „mane atsirinkoooo!!!!“, kol jis ramiai pusryčiavo.
Comments