#29 Kodėl nusprendžiau stoti į filosofijos magistrantūrą?

Apie mano planus stoti į praktinės filosofijos magistrantūrą, sąlyginai, žinojo nedaug žmonių. Kai kurie žmonės reagavo keistai, o bene keisčiausia reakcija buvo: „Na, kam tau to reikia? Pasirink kažką apčiuopiamo!“Ar viskas šiame pasaulyje privalo būti aišku ir apčiuopiama..? Štai čia kyla pirmasis filosofinis klausimas. Na, abstraktūs dalykai neneša pelno.. Nes juk pinigai esmė, ane?

Kadaise į tokią pastabą būčiau sureagvusi ir ėmus kvestionuoti savo idėją, bet c'mon, šį mėnesį man sueina trisdešimt ketveri. Dabar, aiškiau nei bet kada suprantu, kodėl kažko noriu ir kodėl man kažko reikia. Noras studijuoti filosofiją gimė tyliai, prieš gerą pusmetį. Nuo tada ėmiau skaityti filosofijos istorijos chrestomatiją, pažindintis su dabartiniais Lietuvos filosofais, klausytis tinklalaidžių ir bandyti suvokti, kodėl mane tai domina, ar domina pakankamai? Dar belaukiant Naujųjų metų, susikūriau virtualią vizualizacijų lentą, kaip įrankį, aiškiau suvokti savo tikslus ir manifestuoti norus: viena iš nuotraukų buvo tiesiog man jau labai gerai pažįstama VDU auditorija, humanitarinių mokslų fakultete. Troškau ten sugrįžti..

Taigi šiame sprendime nebuvo jokios logikos: mano darbas nereikalavo magistro laipsnio, darbo keisti artimiausiu metu neketinu, o ir aiškaus plano, kam man reikalingos tokios studijos, nebuvo. Buvo tik jausmas, išgelbėjęs mane nuo netrukus prasidėsiančios kankinančios rutinos, o gal net ir depresijos.

2025-aisiais metais, įgijusi mokytojos kvalifikaciją, jutau, tarsi gyvenimas užstrigo... Atėjo nauji mokslo metai. Budėdama antro aukšto koridoriuje ir vaikščiodama pirmyn atgal po apytuštį aukštą, svarsčiau: „Ar tai viskas? Tai paskutinis mano įgytas diplomas? Ar aš amžinai būsiu dailės mokytoja, turinti vos kelis išsilavinimo dokumentus, kai gyvenimas siūlo tiek galimybių..?“ Tada natūraliai sekė kitas klausimas - tai kokia ta mano gyvenimo prasmė? Mano giliu įsitikinimu - perduoti žinias. Bet ar tikrai tų žinių turiu pakankamai? Ar jau turiu pakankamai išminties? Ar dailė esu aš ir ar ji manyje? Ar tai tik mano hobis virtęs darbu, nes dabar net nebepaimu pieštuko.. Jutau, kad nebeliko aistros tam, kas man iš dangaus nukrito kaip didžiausia dovana - galimybė mokyti.

Atsitiktinai man budint, pro mane ėjo pavaduotoja, kuriai nusprendžiau atskleisti savo vidinius išgyvenimus. Ji ėmė vardinti dalykus, kodėl šis darbas yra geras ir kodėl verta pasilikti bei nepasiduoti trumpalaikei apatijos bangai. Ji buvo teisi visais aspektais, tačiau mano vidinė būsena nepriėmė nei vieno fakto. Supratau, kad turiu įsiklausyti savęs ir surasti atsakymą, ką turiu daryti, kad sugrįžtų meilė šiam darbui, kad ir vėl jausčiausi pakilėta, kaip tąkart, kuomet gyniausi savo pedagogikos diplomą.

„Eureka“, pagalvojau. Man reikia dar vienų studijų! Tačiau - kokių? Būtų logiška stoti į tapybą, menotyrą ar kažką, kas papildytų mano žinias bei įgūdžius ir pasitarnautų darbe.. Vangiai peržiūrėjau studijų programas, nei viena šių nebuvo derinama su darbu - tik nuolatinės studijos, dienos metu, kuomet vyksta ir pamokos mokiniams.. Tačiau jutau, kad tai nėra tai, ką norėčiau studijuoti su begaliniu užsidegimu. Kadaise maniau, kad tokios studijos yra mados dizainas, tačiau akivaizdu, kad stipriai prašoviau pro šalį. Man buvo be galo sunku, o baigusi jas, jutau, tarsi atsivėrė praraja.Tai nebuvo man ir apie mane, tai buvo tik įsitikinimas, kad man tai turėtų tikt. Man patiko pati idėja, bet idėjai tapus realybe, suvokiau, kad tai nėra mano kelias.

Ko tikrai išmokau baigusi dizaino studijas, kad tai, kas tikrai skirta tau, turi ateiti per lengvumą, smalsumą ir begalinį užsidegimą neskaičiuojant valandų, nes tai kas skirta tau, neturi laiko. Tai turi būti erdvė, kur laikas ištirpsta, nes tu tiesiog plauki kartu su tuo, ką darai, su tuo susilieji ir tuo mėgaujiesi.

Be jokios abejonės niekada nepasigailėjau baigusi šias studijas, nes jų dėka galėjau tapti meno krypties mokytoja. Noriu dar kartą pabrėžti mintį: TAI, KAS SKIRTA TAU, TURI ATEITI PER LENGVUMĄ. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia įdėti pastangų - turiu omenyje, kad turi jaustis kaip žuvis vandenyje tame, ką darai ir jaustis pasitikinčiai, nes žinai.

Kylant vis daugiau įvairiausių klausimų, kurių mano galvoje visuomet daugiau, nei atsakymų, šovė išganinga mintis: Filosofija.

Tą pačią minutę susiradau internete visą informaciją kur ir kaip galėčiau studijuoti bei nieko nelaukdama parašiau pačiam VDU filosofijos katedros vedėjui, apipildama jį įvairiausiais klausimais. Jis man atsakė jau kitą dieną - atsakymas buvo daugiau nei palankus. Sužinojau ir tai, kad kuo puikiausiai galėčiau šias studijas derinti su darbu, mat paskaitos vyksta vakarais.

Galite laikyti mane naivia, tačiau patikėjau, kad jei man bus skirta studijuoti filosofiją - įstosiu į nemokamą vietą, be didesnių pastangų, tiesiog parašydama nuoširdų motyvacinį laišką. Jei ne - suprasiu, kad tai ne man ir toliau gyvensiu laimingą gyvenimą, toliau ieškodama kur galėčiau save realizuoti. Juk visada būtent taip ir dariau - nenustojau ieškoti.

Nuo lapkričio mėnesio besinešiojant širdyje naują tikslą - sugrįžo ir meilė darbui. Kasryt vėl nubusdavau su begaliniu smalsumu, kažkodėl sustiprėjo intuicija, kuria ėmiau besąlygiškai pasitikėti. Sprendimus priimti tapo neįtikėtinai lengva: Pirma į galvą šovusi mintis - visada teisingas atsakymas.

Netikėtai darbe buvo pateiktas pasiūlymas:  „Yra galimybė su Erasmus+ programa skristi į Graikiją, apsistotume Larisoje, aplankytume Atėnus...“. Neišklausius pasiūlymo iki galo pakėliau ranką ir pareiškiau - noriu vykti. Pagalvojau: „Atėnai? Kur gyveno trys garsiausi pasaulio filosofai ir buvo vienas kito mokytojais? YES, please!!!“ Argi tai ne ženklas? Aišku, kad ženklas, pagalvojau.

Vaikštinėjant aplink garsųjį akropolį trumpam atsiskyriau nuo grupės ir bandžiau įsivaizduoti, kaip ant šios, 156 metrų aukščio uolos pačiame Atėnų centre, vaikštinėjo kresnas riestanosis Sokratas, vadintas įkyriausiu žmogumi planetoje, taip pat Platonas bei Aristotelis. Negana to, viešbutis, kuriame įsikūrėme, buvo gatvėje, pavadintoje Sokrato vardu. Tyliai svajojau apie tai, kas nutiktų, jei man pavyktų gauti nemokamą vietą. Kur tokios studijos mane nuvestų? Iki pat dabar nežinau atsakymo, tačiau mano intuicija, kurią meiliai vadinu Gija, nuolat kuždėjo, kad tai tikra ir skirta man.

Suvenyrų krautuvėlėje pamačiau Sokrato biustą ir akimirksniu įsimylėjusi sumokėjau už jį tris eurus. Įkurdinau jį savo knygų lentynoje ir kiekvieną kartą praeidama - nusišypsau jį pamačiusi.

Gegužės 5 dieną prasidėjo pirmasis etapas į praktinės filosofijos magistrantūros studijas. Jau prieš tai buvau pasiruošusi visus dokumentus ir sukurpusi motyvacinį laišką, kurio buvo reikalaujama. Vis tik.. Savo prašymą pateikiau gegužės 7 dieną, mat nuojauta man pakuždėjo, kad motyvacinį laišką turėčiau perrašyti: Pirminiame laiške kalbėjau apie savo skaudžias patirtis mokykloje, tačiau susivokiau, kad gana. Visa tai aš jau paleidau, nebenoriu daugiau savęs pozicionuoti kaip aukos, kurią prieš 20 metų skriaudė kelios mokytojos. Dabar aš - kitas asmuo, tos įskaudintos mergaitės jau seniai nebėra. Naujajame laiške tik trumpai ir glaustai užsiminiau apie mokyklos patirtis, norėdama paaiškinti, jog tai paskatino mane permąstyti gyvenimo tiesas, toliau kalbėjau apie siekį filosofines idėjas taikyti savo dailės pamokose.

Žinojau kada tiksliai sulauksiu atsakymo iš VDU, ar patekau į valstybės finansuojamą vietą, ar ne. Kaip jau minėjau, jei nebūčiau gavusi valstybės paramos, nebūčiau studijavusi apskritai, dėl naujai susiformavusių įsitikinimų, kad jei kažkas skirta tau, turi būti pasiekiama lengvai. Iki pat birželio 30 dienos, kaip niekada atsipalaidavusi mėgavausi vasara, atostogomis, koncertine veikla ir beveik visai negalvojau apie tai, kokie rezultatai mane pasieks. Tik iš vakaro kreipiausi į Visatą suformuluodama tokį prašymą: „Prašau, kad atsakymas būtų man reikalingas, nesvarbu, koks jis bebūtų.“ . Tai reiškia, jog neprašiau nemokamos vietos, prašiau man skirto teisingo ir reikalingo atsakymo, kuris man būtų palankiausias.

Laiškas su pakvietimais buvo siunčiamas nuo 13.00, su jauduliu jo laukiau. Kuomet laiškas mane pasiekė, buvo 7 minutės po tryliktos valandos. Tuo metu sėdėjau Kupiškio marių saloje, atokaitoje skaičiau Senekos laiškus Lucilijui. Nedrįsau atidaryti laiško dėl studijų, nusprendžiau perskaityti dar keletą knygos skyrių, tuomet lėtai paržingsniavau į savo atostogų namelį ir parašiau savo vyrui, kad atėjo laiškas, tačiau nedrįstu jo skaityti. Jis paprašė jį persiųsti jam. Persiuntusi paprašiau, kad nesakytų man to, ką perskaitys. Deja, jis neturėjo prisijungimų prie VDU paskyros ir negalėjo sužinoti kokią vietą aš gavau. Tuomet giliai įkvėpusi, nuėjau į pušyną, įkvėpiau dar kelis kartus ir sužinojau, kad esu kviečiama studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Iškart pravirkau, balsu ir pasikūkčiodama. Ar esu minėjusi, kad esu labai jautrus žmogus? Taigi... Tuo metu, man į galvą ėjo šimtai atsakymų, sutapimų, kurie išties gal net neegzistuoja (aiškinsiuosi studijų metu), bet buvau tokia laiminga, kaip tuomet, kai puikiai apsigyniau savo pedagogikos darbą. Gija neklydo, mes abi ir verkėme ir krykštavome iš neapsakomo džiaugsmo.

Mano artimieji mane sveikino, tačiau pridurdami: „Kaip tau bus sunku... Na, bet tu jau tai patyrusi.“ Taigi taip, aš jau tai patyrusi ir žinau, kas manęs laukia, turint omenyje, kad ir vėl derinsiu studijas su darbu: nuo ryto vesiu pamokas, vakarais jungsiuosi arba vyksiu į paskaitas Kaune, na, o savaitgaliais dar ir koncertuosiu. Niekas ir nesakė, kad bus labai paprasta, pastangų įdėti reikės. Tačiau žinau tik vieną - tai mano svajonių gyvenimas, jis vyksta dabar, toks, kokį susikūriau ir kursiu iki gyvenimo pabaigos, nes jau žinau, kas man teikia džiaugsmą. Su nekantrumu ir be nerimo laukiu gimimo dienos, nes iškart po jos grįžtu į darbą, prasidės mokslai ir mano mokiniams, ir man. Dar vienas jaudinantis etapas, dar viena galimybė labiau priartėti prie savęs.

#nemokytojosdienorastis