#28 Netobuli veidmainiai: kaip su tuo susitaikyti?

Vieną kartą su sese ilsėjomės jos kempingo terasoje, kuomet nusprendėme nubėgti iki virtuvėlės pasipildyti skaniukų atsargas. Tuo tarpu į terasą įžengė viena iš mano sesės sekėjų, kuri buvo prisiekusi sesės gerbėja: ji žavėjosi viskuo - nuo sesės įvaizdžių, iki jos gyvenimo ideologijos, nuolat rašydavo sesei į instagramą susižavėjimo kupinas žinutes. Tą kartą ji mūsų su sese nepastebėjo ir savo draugei postringavo apie tai, kaip jai nepatinka mano sesė ir viskas ką ji daro <..>. Neprasiplėsiu, tiesiog manau, kad tai puikus įvadas praeito įrašo pratęsimui.

Kartais esame tiesiog netobuli - sakome viena, darome kita, kaip antai - skatiname savo artimus rinktis sveiką gyvenseną, tačiau patys "netyčia" suvalgome didelį kebabą su daug riebaus majonezinio padažo.

Tačiau kaip dažnai esame absoliučios veidmainystės sūkuryje..? Nuolat. Kartais veidmainiaujame, nenorėdami įžeisti savo artimo žmogaus jausmų, kuomet visiškai nepritariame jam, tačiau linksime galva. Kartais - mokiniai nepastebėję manęs kalba bjauriausius dalykus, tačiau staiga pamatę - tampa šilkiniais mielais pūkuotukais. Tačiau tai irgi simbolizuoja žmogaus netobulumą.

Pavojingiausi yra sąmoningi veidmainiai: įdomu tai, kad žmogus, kuris nuolat apkalba kitus, dažniausiai apkalba ir tuos, su kuriais tuo metu kalbasi. Tai nėra išimtis - tai elgesio modelis. Dažnu atveju žmogus apkalba iš nepasitikėjimo savimi - norėdamas priklausyti grupei: kai kurie žmonės kuria ryšį ne per nuoširdumą, o per bendrą "prieš ką nors" nusiteikimą. Apkalbos tampa socialiniais klijais. Kita dažna priežastimi tampa pavydas ar nesaugumas: matydami žmogaus stiprybes, pasiekimus ar drąsą būti savimi, jie gali jausti diskomfortą ir bandyti sumažinti jo vertę kitų akyse..

Konfliktų baimė - užuot pasakę, kas nepatinka tiesiai į akis, jie kalba už nugaros, nes taip jaučiasi saugiau. Juk nuolat sakyti tiesą, ką galvoji - pakankamai drąsu, ar ne? Dar egzistuoja dvigubas įvaizdis, kuomet kai kurie nori būti laikomi maloniais visų akyse, todėl vienoje situacijoje kritikuoja, o susitikę su tuo žmogumi tampa itin draugiški.

Kai kuriose aplinkose apkalbos tampa norma. Žmonės net nebepastebi, kad taip elgiasi: kuomet pradėjau eiti sąmoningumo keliu, netikėtai ėmiau pastebėti nuolat taip besielgiančius žmones, o įdomiausia, kad jie net nereaguoja, jog šalia esu aš ir girdžiu kiekvieną ištartą žodį apie čia nesantį žmogų. Man tai nėra malonu, tačiau niekuomet nesikišu į tokius pokalbius, kai tik galiu - pasišalinu lygiai taip pat nepastebėta. Prieš kokį penketą metų ir pati būčiau prisijungusi prie šių plepučių arba būčiau ėmusi prieštarauti ir tokiu būdu kelti konfliktus, tačiau tai - jau nebe mano tema.

Manau, kad veidmainystė ir ėjimas sąmoningumo keliu - dar viena priežastis, kodėl per paskutinius penkerius metus taip stipriai susiaurėjo mano draugų ratas. Dažnai susipažįstu su naujais žmonėmis, tačiau brandoje "susidraugauti" jau nebėra taip paprasta, o ir poreikio nebėra. Dažnai vos tik pradėjusi pokalbį su žmogumi suprantu, jog mums nepakeliui: greit perprantu aroganciją, veidmainystę ar nenuoširdumą, draugysčių su tokiais žmonėmis net nesvarstau, nors stebėti kaip jie bando įtikti dėl vienokios ar kitokios, tik jiems suprantamos priežasties, būna visai linksma.

Svarbu paminėti ir ne taktą. Ne taktą žmonių, su kuriais kadaise palaikiau artimą draugystę, tik nesuprantu, kodėl taip ilgai su tuo taiksčiausi.. Drąsiai galiu vadinti tuos ryšius - toksiškais ir taip palengvėjo, kai vieną dieną, visiškai nieko nepaaiškinusi - nutraukiau bet kokį bendravimą.

Yra žmonių, kurie nuolat mėgsta žerti kritiką bei nuomonę, to visiškai neprašyti: aš asmeniškai - niekada to nesupratau ir, matyt, niekada nesuprasiu.

Kuomet vėl pradėjau muzikuoti su grupe "Lietuvaitės", supratau, kiek daug žmonių nėra verti mano laiko. Ši veikla man teikė džiaugsmo, tad nusprendžiau pasidžiaugti savo sugrįžimu į muziką artimų bičiulių kompanijoje. Likau apstulbusi, kai dalis draugų į tai sureagavo visiškai niekaip, kiti pasišaipė, o dar kita dalis ėmė mane mokyti, kad susirasčiau pagaliau "normalų darbą". Yra sena mintis: nuomonė yra nemokama, o kompetencija kainuoja metus darbo. Todėl nuomonių pasaulyje visada bus daugiau nei kompetencijos.

Nei vienas iš bičiulių nepasidžiaugė kartu su manimi, NEI VIENAS. Argi draugai nėra tam, kad pasidžiaugtų tavo asmenine laime? Likau nusivylusi, tačiau tuo pačiu pajutau palengvėjimą, kad ramia širdimi, išėjusi pro šias duris, daugiau neprivalėsiu čia sugrįžti. Negrįžau, nekėliau ragelio, nebeatsakiau į jokias žinutes. Svarsčiau, kodėl vis dar esu jiems reikalinga, kodėl jie man skambinėja, jei esu tokia netobula? Tiesa ta, kad mano energija tiems žmonėms buvo reikalinga kaip oras: niekuomet jų nekritikavau, niekuomet neprieštaravau ir visuomet palaikiau, kad ir kokį kelią jie rinkosi..Savo energiją ėmiau saugoti ir atsiribojau. Tai buvo pradžia labai gero gyvenimo.

Galima vadinti mane per jautriai reaguojančia, tačiau nepakeisiu to, kokia esu, o ir nematau prasmės. Šiame gyvenime noriu jaustis patogiai, gyventi jį ramiai ir harmoningai. Jei norėsiu nuomonės - visada paprašysiu, tačiau atitinkamų žmonių, o ne tų, kurie patys gyvenime klaidžiodami drįsta aiškinti, kaip turėčiau gyventi.

Žmonėse vertinu autentiškumą, tikrumą, smalsumą (ne kitų gyvenimais, o pasaulio suvokimo žingeidumu) bei nuoširdumą. Manau, kad jei būsi nuoširdus kitų atžvilgiu, visuomet išloši, tačiau nepamirškime palaikyti savo draugą ar artimąjį, jam tai gali reikšti pasaulį, nors galbūt Jūs to ir nesuprantate.