#26 Vienpusis santykių modelis: praregėjau, kai supratau, kad iniciatorė buvau tik aš

Nepaisant to, jog savo įrašuose dažnai akcentuoju itin mažą draugų ratą, turiu pasakyti, jog ryšys su žmonėmis man be galo svarbus (priešingu atveju nevesčiau savo IG paskyros bei nerašyčiau savo tinklaraščio). Žmonių, su kuriais ryšys man svarbus, mano gyvenime nėra daug, nors kadaise atrodė, kad esu draugų žmogus, dabar jų liko vos keli, o artimiausi žmonės - šeima bei giminaičiai ir geriausias draugas už kurio ištekėjau, yra viskas, ko laimingam žmogui pakanka.

Kai pradėjau dirbti mokytoja, mokykla ir jos gyvenimas mane įtraukė tarsi upė, nešanti į nuolatinį judėjimą, ieškojimą ir prasmę. Šis naujas gyvenimo modelis sunaikino prieš tai buvusį žmogų manyje, nes dabar turėjau tai, ko visada troško mano vidus, tik niekaip neįstengiau to įvardinti - kasdienį tobulėjimą ir prasmę nuolat mokantis ir sužinant kažką naujo (Patys geriausi mokytojai - mano mokiniai). Sukūrus ryšį su visa mokyklos benrduomene, atsirado poreikis dar daugiau laiko skirti pasaulio pažinimui ir suvokimui, tad natūraliai ėmė keistis vertybės, poreikiai, dalykai, kuriems buvo skiriamas mano laikas ankščiau.

Labai ilgai jaučiausi kalta, kad kai kuriems, man svarbiems žmonėms, nebeskiriu laiko. Dėl to jaučiau nerimą, jog vieną ar kitą žmogų aplankiusi buvau prieš mėnesį, vėliau prieš pusmetį, prieš metus, du.. Kol. Suvokiau naują tiesą. O kur jie?

Taigi, ryšys man svarbus... Jo visada ieškojau ir periodiškai aplankydavau man svarbius žmones su dovanomis, nors ir paskubom. Kuomet savo laiką ėmiau investuoti visai kitokiam pasauliui, suvokiau, kad tik man vienai ir buvo reikalingas tas ryšys, nes kuomet nustojau iniciavusi susitikimus - ryšys ir nutrūko. Kodėl žmonės kartais būna tokie akli? Jie nepastebi tiek daug dalykų, tiek raudonų vėliavėlių. Aš nenustojau ilgėtis tų žmonių, tik nustojau viena nešti visą ryšio svorį ir save graužti. Kai žmogus empatiškas, jautrus, jis dažnai ima manyti, kad jei pats neparašys, neaplankys, neprimins apie save - ryšys išnyks. Tikri ryšiai turi labai įdomią savybę: jie gali išbūti tylą. Nebendrauti savaitę ar mėnesį dar nereiškia, kad žmonės tampa svetimi. Kartais pakanka tiesiog būti vienas kito gyvenime, o ne nuolat įrodinėti ryšį veiksmais. Bet tam reikia abipusio pagrindo.

Ką jie galvoja dabar? Kai kurie mano, kad tapai užimtesnis ar tiesiog pasikeitei. Kiti gal net nepastebėjo, kiek daug iniciatyvos anksčiau ateidavo iš tavęs, nes buvo prie to pripratę. O kai kurie galbūt vieną dieną supras: „palauk… mūsų bendravimas vyko todėl, kad tas žmogus visada pirmas parašydavo“. Kitavertus, labai dažnai mes „išaugame“ vieni kitus, tad geriausias sprendimas būtų - paleisti. Jei paleisti neįmanoma, nes sieja bendras darbas, bendri vaikai ar panašiai - atsitrauk ir nesiteisink, nes neprivalai. Išlik pagarbus, išlik žmogumi, bet daugiau tu nieko neprivalai.

Kad būtų aišku - tų žmonių aš nekaltinu: labiau stebiuosi savimi. Kaip ankščiau nesupratau, kad pulsui palaikyti nereikia nuolatinio bendravimo? Gal tuos žmones savo dėmesiu aš „dusinau“? Juk kartais net pati tą laiką skirdavau „iš pareigos“, tad jei toks jausmas būdavo abipusis, ką mes bandėme apgaudinėti? Kaip bebūtų - toks suvokimas atveria naują erdvę gyvenimui - be sąžinės graužaties galiu skirti savo laiką gyvenimui, apie kurį vsiada svajojau - tyliam, harmoningam, ramiam, kokybiškam, kūrybingam, be papildomo triukšmo, be jokių dramų. Prasmingiems pokalbiams, prasmingiems ryšiams, kelionėms tyrinėjant ne tik pasaulį, bet ir save. Be jokių įsipareigojimų.

Ryšys.. Visata man padovanojo mokytojos darbą, kuriame ryšį kurti galiu su šimtais jaunų žmonių, kurių savo dėmėsiu „neuždusinsiu“, kadangi jį turiu paskirstyti po lygiai - kiekvienai klasei, kiekvienam mokiniui. Tokiu būdu galiu stebėti, kas vyksta aplink, koks mano ryšys su mano artimaiusiais žmonėmis, ko jie nori, ko nenori. Ko jiems pakanka ar ko yra per daug.

O kalbant apie draugus, kuriuos prarandame - nevertėtų dėl to sielotis, jie padovanoja pamokas ir išeina, arba atvirkščiai - išeinate jūs, suteikę kažką, kas padėjo tam žmogui užlipti laipteliu aukščiau, nepaisant pamoka buvo skaudi ar įkvepianti. Svarbu nepamiršti savo mintyse pasakyti tam žmogui AČIŪ, už tai kad buvo, be nuoskaudų, be jokių kaltinimų. Gyvenimas yra apie judėjimą, dinamiką, Visatos dėsnių nepakeisi, o forsuojant laimingesnis netapsi. Jei jaučiate priešiškumą, suteikite tam žmogui laisvės tiek, kiek reikės, tada viskas taps aišku - Jūs drauge ar laikas judėti toliau, tik atskirai.

#nemokytojosdienorastis