#22 Kadaise patirtas mobingas ir panikos atakos

Šia tema kalbėti nenorėjau ir savo įrašuose ją gudriai „prašokau“. Galimai, mano sąmonė ją nusiuntė į pasąmonės rūsį, kad daugiau niekada to neprisiminčiau.

Kažkur giliai mano viduje, vis dar gyveno jos įdiegta kontrolė. Tarsi tas žmogus man vis dar galėtų ką nors padaryti. Dar dabar rašant šį įrašą darosi bloga (mintyse), tačiau privalau tai papasakoti, kad atsikratyčiau šio šleikštulio visam laikui.

Šis patyrimas ne apie „nesuvestas sąskaitas“, o apie tai, kaip jautėsi mano kūnas, kokios buvo emocijos, koks savęs suvokimas.

Yra toks gražiai skambantis posakis anglų kalba: „Fake it till you make it“ (lietuviškai skambėtų kažkaip taip - „apsimetinėk, kol pavyks įgyvendinti“). Baigusi mados studijas ir supratusi, kad nežinau ką darysiu toliau, nusprendžiau vadovautis šiuo gražiai skambančiu posakiu ir desperatiškai ėmiausi naršyti įvairius darbo skelbimus. Svajojau surasti darbo vietą, bent truputį atitinkančią mano įgytą profesiją. Galiausiai man pavyko įsidarbinti įmonėje X, kur tie keli mėnesiai buvo baisiausias košmaras, kokį kada nors esu patyrusi.

Savo CV truputį pagražinau (kaip ir visi normalūs žmonės!), bet visiškai nehiperbolizuodama: iš tiesų, prie dalykų, kurių buvo reikalaujama darbo aprašyme, vienaip ar kitaip buvau prisilietusi. Pasirašiau sutartį bandomajam laikotarpiui.

Jau pirmąją savaitę viskas pasirodė esą visiškai kitaip: supratau, kad šiame darbe nič nieko neišmanau, o man reikės dirbti su.. skaičiais. Tik priminsiu, kad matematikos pamokas vis dar sapnuoju savo košmaruose ir ji yra mažiausiai dominanti sritis, kokią tik galėčiau įsivaizduoti savo gyvenime.

Iš esmės, kadangi esu tikrai žingeidus žmogus, buvau pasiryžusi imtis iššūkio ir visko išmokti, net prisijaukinti skaičius. Tačiau švelniai tariant - „nesuvaibinau“ su savo tiesiogine bose. Jos vardas buvo Audronė. Matieka buvo tik pakalnutės, lyginant kokį psichologinį spaudimą ofise patyriau Audronės dėka.

Mano bosė buvo žmogus, kuris kažkodėl itin stengėsi sužinoti apie mano asmeninį gyvenimą visas smulkmenas (o vėliau tai panaudojo prieš mane). Kavą gerdavome dažniau nei paliesdavome klaviatūrą, o kiekvienas esantis žmogus kolektyve jai buvo paskalų objektas. Ji teigdavo, kad be jos ši įmonė tiesiog sugriūtų, kaip kortų namelis (deja, būtent su ja priešakyje įmonė ir bankrutavo). Per tuos kelis mėnesius niekaip neperpratau darbo specifikos ir niekaip nesupratau, kokį vaidmenį čia atlieku aš: negalėjau pakęsti to, kad nesuprantu kokios yra mano konkrečios pareigos ir mane erzino darbo imitavimas. Niekur kitur nebuvau pratusi prie „tokių sąlygų“. Buvo imituojamas manęs mokymas - aiškiai supratau, kad tikslas yra priešingas. Kodėl, paklausite? Ir aš neturiu čia atsakymo, tačiau visa esybe jausdavau priešiškumą ir agresiją, jei tik išdrįsdavau kažko paklausti. Taigi, savo bosės aš nieko nebeklausiau, kiek įmanydama stengiausi bendradarbiauti su kitais įmonės darbuotojais, kad tik išvengčiau tiesioginio kontakto su ja. Kadangi ji buvo tiesioginė mano bosė, kontaktas vis tiek būdavo glaudus ir mano kortizolio lygis priklausė nuo jos nuotaikų.

Kad tai yra mobingas supratau ne iškart - mat bosė buvo itin gudri ir mokėjo apvynioti aplink pirštą. Iš pradžių apsimetė draugiška ir malonia, kad išpasakočiau jai kuo daugiau asmeniškumų, provokuodavo mane atsiverti kuo labiau, neva ji turinti geras psichologijos žinias ir matanti, kad man sunku. Atvirai pasakius, sunkiausias dalykas būdavo atsilaikyti jos atakoms, lendant giliai į mano asmeninį gyvenimą. Ir čia yra didžiausias paradoksas: kuo įsakmiau ryte sau įsakydavau daugiau neatskleisti jokių detalių apie save, tuo daugiau ji jų išpešdavo. Nežinau, koks tai „gebėjimas“, bet būtent jis mane ir palaužė.

Galiausiai, vieną rytą ofise pajutau neapsakomą baimę ir nerimo jausmą, tiesiog be jokios apčiuopiamos priežasties. Ėmiau drebėti ir dusti, išmušė karštis, širdis daužėsi, iš išgąsčio ėmiau verkti ir bėgau laukan, kad įkvėpčiau gryno oro. Paskambinusi mamai kartojau, jog manau, kad tuoj mirsiu. Mama mane ramino, kol maždaug po 15 minučių viskas baigėsi. Tai nebuvo pirmoji mano panikos ataka, bet pirmą kartą buvo ne iš nuovargio, o iš didžiulės baimės patiriant mobingą.

Buvau absoliučiai sugniuždyta ir praradus savikontrolę, nes ta moteris buvo tarsi „tamsioji triada“, kuriai svarbiausia - ne darbas, ne rezultatas ir tikrai ne gražus santykis su naująja darbuotoja, o kontrolė. Ji visiškai neturėjo empatijos, bet turėjo aštrią socialinę intuiciją: jautė mano silpnas vietas ir jomis manipuliavo. Kartais ji būdavo lyg ir globėjiška, net atvira, sukurdama dirbtinio artumo iliuziją, o kartais – šalta, menkinanti ir agresyvi. Būtent tas šilumos ir šalčio svyravimas veikė kaip psichologinis kabliukas: iš baimės ieškojau palankumo, bandžiau aiškintis, ką padariau ne taip, kol po truputį ėmiau abejoti savo suvokimu, apie menkaiusią pasitikėjimą savimi nebuvo nei kalbos. Tai labai lengva, ypač darbe, kur tai nėra tavo sritis ir stiprybė - anaiptol. Ji tampė mane už virvutės, o asmeninę informaciją rinko ne iš smalsumo, o kaip įrankį - kad prireikus galėtų atsukti ją prieš mane. Iki pat šiol nesuprantu, kodėl nesugebėjau jai pasipriešinti: nežinojau kokiais žodžiais jai įvardinti tai, ką ji daro su manimi, nes visada ir viskas atsisukdavo prieš mane.

Moksliniai šaltiniai teigia, kad tokiems žmonėms „geriausi darbuotojai“ yra tie, kurie giliai reflektuoja ir turi sąžinę, nuoširdų norą gerai dirbti ir padėti įmonei augti. Taigi, šioje vietoje aš jai buvau pats gardžiausias saldainis. Atitikau visus jos suktus reikalavimus.

Kadangi nuolat gaudavau „pagyrų“ kokia bestuburė esu, įsivaizduokite mano nuostabą, kai būtent ji pasiūlė man pasilikti po bandomojo laikotarpio. Po tų trijų mėnesių aš vis dar nežinojau, kokią rolę tame darbe atlieku, nes tiesiog iš baimės imituodavau, jog dirbu, o ji ėmė ir pasiūlė man neterminuotą sutartį!

Ji kelias valandas mane įkalbinėjo pasilikti. Galiausiai neatlaikiau spaudimo ir pravirkau, pasakydama, kad tiesiog nebegaliu ir kad išeinu tuoj pat. Tada ji tapo agresyvi ir ėmė mane įtikinėti, kad panikos atakas patyriau ne dėl šio darbo (tiksliau mobingo iš jos pusės), o dėl to, kad savo namuose patyriau traumuojančias patirtis (??). Mat esu jai papasakojus kažką, kas jai leido daryti tokias išvadas. Mane tai visiškai šokiravo, tačiau paaiškėjo, kad žmonės, kurie užsiima mobingu, būtent taip ir elgiasi: esant grėsmei - permeta atsakomybę tau pačiam ar tavo aplinkai, neva jis čia niekuo dėtas.

Mano atsisakymas likti šioje darbo pozicijoje jai bylojo tik viena - kad teks eiti „į viršų“ ir aiškintis, kodėl dar vienas jaunas žmogus neatlaikė. „Viršuje“ ji užtruko... keturias valandas, o sugrįžusi man šypsodamasi tarė - „nepatikėsi, jie kaltina mane, kad tu išeini, kokia nesąmonė“ ir pridūrė: einam, aš tave palydėsiu. Tai buvo dar vienas kontroliuojantis jos gestas, kad netyčia nenukrypčiau „į viršų“ ir nepapasakočiau, ko nereikia. Lydėjo ji mane ne tik per visą biurą, bet ir iki pat automobilio, nepaisant to, kad lijo lietus. Pakeliui dar pasiūlė atsisveikinti su keliais kolegomis, kai tuo tarpu mano galvoje virė košė apie visišką nesuvokimą, ką po galais ji čia daro. Įkišau galvą pro duris ir mandagiai padėkojau keliems kolegoms už pagalbą ir pasakiau, kad atsisveikinu „su visam“. Jie tik dėbtelėjo į mane su kvaila šypsenėle. Turbūt pagalvojo - „ne pirma ir ne paskutinė..“. Norėjau tiesiog prasmegti ir užmiršti visa tai, ką čia patyriau. Įsėdusi į automobilį jau norėjau trenkti durelėmis ir dumti, kur akys mato, o ji man dar pasiūlė susiskambinti kartais. Nežinau iš kokios planetos ši moteris atkeliavo, bet man dar iki pat šiol mįslė, kaip tokie žmonės atsiranda, ką patiria, kad tampa tokie.

Dėl šios ir kelių panašių patirčių buvau įtikėjusi, kad mano turima HSP savybė yra prakeiksmas. Vis dėlto, manau, kad tai yra dovana, nes jei ne ši savybė - negalėčiau nei kurti, nei gyventi tokiame nuostabiame vidiniame pasaulyje, kokiame dabar gyvenu.

Moralas - yra vieta, skirta Jums, išdrįskite jos paieškoti ir laiku mesti toksišką darbą.

Aiškūs požymiai, būdingi žmogui, kuris sistemingai naudoja mobingą:

• Nuolat pabrėžia savo nepakeičiamumą („be manęs čia viskas sugrius“).

• Kuria galios disbalansą – primena, kas čia „viršuje“.

• Moko neaiškiai arba klaidina, o vėliau kaltina dėl klaidų.

• Slepia svarbią informaciją arba ją pateikia per vėlai.

• Viešai menkina, pakelia balsą, demonstruoja agresiją.

• Atsakomybę už savo klaidas permeta kitiems.

• Dažnai apkalbinėja kolegas ir kuria nepasitikėjimo atmosferą.

• Renka asmeninę informaciją ir vėliau ją panaudoja kaip spaudimo priemonę.

• Iš pradžių gali rodyti tariamą palaikymą ar „artumą“, o vėliau tai paneigia.

• Iškraipo faktus ir verčia abejoti savo suvokimu („tau tik atrodo“, „tu per jautri“).

• Kuria baimės ir nuolatinės įtampos aplinką.

• Kontroliuoja net smulkmenas, kad išlaikytų dominavimą.

• Skatina konkurenciją ir susipriešinimą tarp darbuotojų.

• Savo įvaizdį vadovybei ar išorėje pateikia visiškai kitokį nei elgesį už uždarų durų.

  
  

Toks žmogus dažnai nėra akivaizdžiai „blogas“ iš pirmo žvilgsnio. Jis gali atrodyti charizmatiškas, kompetentingas ar reiklus profesionalas. Tačiau jo elgesio esmė – kontrolė, o ne bendradarbiavimas.

#laukitetęsinio...