#20 Iš mokyklos nevykėlės iki moksliukės, kuri gavusi 8 braukė ašarą

Tik nesupraskite klaidingai - iš manęs niekas nesityčiojo (gal tik vieną kartą, kokioj 8 klasėj per kūno kultūrą, kai vaikinai riktelėjo: „Bėgi kaip mergaitė“. Tikriausiai, jie tada dar nesuprato, kad mergaitė aš ir esu: ilgai bičiuliavausi su klasės berniukais, piešdavau jiems mašinas ir mušdavausi kaip lygi su lygiu). Kalbu apie pažangumą. Perėjus į gimnaziją, į dešimtą klasę, mano pažangumas krito mažiausiai trimis balais. Maniau, kad tai yra baigtiniai rezultatai, ir galimai dėl to - nustojau stengusis. Mano mokyklos baigimo diplomas liudija, kad vidurkis vos pasiekė septynetą. Kadangi nesitikėjau, jog universitetai manęs lauks išskėstomis rankomis - nusprendžiau imtis amato: sekantys mokslai buvo Klaipėdos technologijų mokymo centre, kur įgijau siuvėjos kvalifikaciją, o praktiniame egzamine gavau.. 6. Per daug nesukau dėl to galvos, jausdama, kad siuvimas nėra nei mano stichija, nei ateitis. Tai buvo tik žingsnis link tikrosios svajonės - drabužių dizaino (o juk dizaineriai patys nesiuva! Jie  tik sėdi su savo pieštuku ir popierium, prie nuostabaus stalo apkrauto madingais daikčiukais, keistai išsipustę ir piešia drabužių eskizus. MELAS!!!). Vėliau mokiausi anglų kalbos Sidnėjuje ir parvykusi į Lietuvą, norėdama įstoti į VFV, persilaikiau anglų kalbos egzaminą. Rezultatai buvo kurkas geresni, nei laikant egzaminą dvyliktoje klasėje, tačiau to nepakako.

Sulaukusi 25-erių „pribrendau“ iki kolegijos, tačiau įsikibusi to, kas man tuomet atrodė, geriausiai sekėsi - menai (Kauno kolegijos menų fakultete baigiau drabužių dizainą). Stojant į drabužių ar interjero, grafikos dizainą bei fotografiją - buvo reikalingas stojamasis piešimo egzaminas, sudarantis 70% viso stojamojo balo. Kiti, mano nelaimei, buvo lietuvių kalbos (20%) ir anglų kalbos (10%) egzaminų rezultatai. Stojamajame egzamine gavau 78 balus iš 100. Galiausiai sužinojau, kad iki VFV man pritrūko 0,04 balo. Mokslas kainavo apie 10 tūkst. eurų. Ar bent įsivaizduojate mano savijautą, sužinojus, kad galėjau sutaupyti beveik 10 tūkst. eurų, bet man pritrūko 0,04 balo? Taigi.

Pasiėmiau paskolą ir visas mano fokusas buvo: ne kaip tapti gera drabužių dizainere, o kaip sekančiame pusmetyje pereiti į nemokamą vietą. Mano didžiausiam nusivylimui, vienas po kito į nemokamas vietas perėjo mano jaunieji grupiokai (visi už mane jaunesni buvo septyneriais metais), o aš - taip ir neperėjau, nors mano vidurkis buvo 9,2 - tai kas, po galais, Jūs per monstrai?? (Tada pasakiau sau - kažkada pasiseks kitur ir pasisekė: siekiau pedagogo kvalifikacojos VFV).

Mano jausmai susiplakė nuo pykčio ir nuolatinio klausimo kodėl, iki nusivylimo savimi, kasdien vis aiškiau suvokiant, kad nesu ten, kur turiu būti. Tai kur po galais aš turėčiau būti?? Nesakau, kad viskas turi ateiti lengvai (nors gal ir sakau), bet tai jau bylojo apie aiškų signalą, kad tai NE TU ir NE TAU. (Juste, prisimink tą šešetą iš siuvimo praktikos egzamino arba 0,04 balo, negi to nepakako??) Mano užsispyrimas eiti šiuo glamūrišku keliu visiškai nepaisė mano intuicijos balso (gal jau laikas tam balseliui duoti vardą, jis nuolat mane kalbina ir visada būna teisus!).

Įstojau, po 3,5 metų apsigyniau diplomą, gavau 8. Keista, kad tai pasakysiu, bet 8 man buvo apgailėtinas ir apverktinas pažymys (tai kokią karūnėlę buvau užsidėjus nuo mokyklos laikų??)

Važiuodama namo, po diplominio darbo gynimų nubraukiau karštą ašarą ir jaučiausi visiškai nesuprantanti, ką turėčiau daryti toliau, todėl tą pačią dieną sugrįžau į pačią saugiausią zoną ir susiradau darbą sušinėje, Alytuje. Šis darbas man visuomet simbolizavo saugumą, aiškią struktūrą, ir didelį nepasitenkinimą savo egzistencija. Kartais galvoju, kad šaunu, jog su savo vyru susipažinau būtent tada, kada susipažinau - 2018-aisiais, kuomet jau tapau baisiai užsispyrus ieškodama savęs ir nebebijodama mokslo. Priešingu atveju, jis nebūtų atkreipęs į mane dėmesio: mat pats jau turėjo teisės magistrą, o aš..? Siuvėjos kvalifikaciją su šešetu ir niekaip neapčiuopiamomis anglų kalbos studijomis Australijoje, nes jokio popierėlio taip ir neatsiėmiau. Very well! Nesupraskite manęs neteisingai - visi turi teisę rinktis studijuoti ar ne, tiesiog man, asmeniškai, mokslas rodės svarbus dalykas, suteikiantis ne tik žinių, bet ir saugumo bei pasitikėjimo savimi jausmą. Taip galvoju iki šiol.

Galiausiai (kad ir kaip paradoksalu tai bebūtų), mane „susirado“  mokytojos darbas ir viskas išsisprendė savaime: ši kryptis buvo absoliučiai netikėta, bet ji mane susirado, nes, matyt, taip tiesiog turėjo būti. Beje, jei ne meno studijos, šio darbo dirbti būčiau negalėjus, tai tik patvirtina - kad niekas nevyksta veltui. Išgyventa frustracija buvo to verta ir nuvedė mane teisingu keliu, tik kiek kitokiu, nei tikėjausi. Tai buvo toks atspirties taškas, kuris „sutvarkė“ ir asmeninį gyvenimą, ir santykį su pačia savimi. Kai pajutau, jog esu ten, kur ir turiu būti, kitaip sakant - kai radau savo pašaukimą, ir įgyti pedagogo kvalifikaciją bei apsiginti dešimtukui nebeatrodė neįmanoma, tai tiesiog buvo mano pastangų ir tikslaus žinojimo, kad esu savam kely, rezultatas.

Mano gyvenimo naratyvas keičiasi su kiekvienu šio tinklaraščio įrašu. Rašydama pirmąjį, neįsivaizdavau, kad maždaug po pusmečio, rašydama dvidešimtąjį, jausiuosi tokia pasikeitusi: juk rašydama savo istoriją, sugrįžau į visus prisiminimus ir juos narpliojau po kaulelį, dabartiniu savo suvokimu. Kuo sąmoningumas gilesnis, tuo mažiau triukšmo galvoje. Nebeliko poreikio analizuoti kiekvieną būseną ar situaciją ir ją spręsti čia ir dabar - regis, kartais galima tiesiog paleisti ir viskas išsispręs savaime. Dažnai „pagaunu“ save tariant ne „aš žinau“, o „aš matau“, nes matymas nereikalauja gilaus kapstymosi. O svarbiausia, yra aiškus suvokimas, ką su tuo noriu daryti toliau. Man labai svarbu tai žinoti, nes žmogus be tikslų - žmogus be gyvenimo, esu tuo įsitikinusi.

Per šiuos dvidešimt įrašų (neva Jums), tiek daug apie save išsiaiškinau, kad net nebežinau, ar dar turėčiau tęsti. Vis tik, nemanau, kad sąmoningumas yra projektas, kurį galima „užbaigti“. Jis nėra lyg studijos, po kurių gauni diplomą. Bet tiksliai žinau viena: kuo toliau - tuo darosi įdomiau.

Frustracija žmogaus gyvenime tampa griaunanti tada, kai žmogus išsenka nuo destruktyvios kovos su ja. Tačiau jei destrukcija sąmoninga, galiausiai, rodos, viskas į gyvenimą ateina be kovos, viduje nebėra pasipriešinimo. Jausmas toks, tarsi viskas ateina paprastai ir savaime: tik geri dalykai, geriausios idėjos, materialinė gerovė, intuicija (pavadinsiu ją Gija!) tarsi dar sustiprėjo labiau. Nustebote, kodėl intuicijai suteikiau vardą? Atsakysiu: ją be galo gerbiu ir pripažįstu santykį su ja, tarsi su geriausia drauge. Gija - nes tiksliai veda mane per gyvenimą ir aš tai jaučiu bei esu už tai be galo dėkinga.

Turbūt kyla klausimas - kaip Tu galėtum pasiekti tokias būsenas? Pirmiausiai - išmok klausyti savosios Gijos, gerbk ją, kasdien išreikšk dėkingumą už tai, kad kasdien ji stengiasi Tave nukreipti teisingu keliu. Lavink ją ir atsiprašyk, kad ne visada ja pasikliovei ir būtent dėl to - suklydai.

Mylėk visa širdimi, venk tų, kurie verčia Tave leistis į dramas ar intrigas. Gyvenk savo gyvenimą iš visos širdies. Ši diena - geriausia diena gyvenime, ir taip yra kasdien. Priimk frustraciją - ji nėra priešas, ji - Tavo Gijos signalas, kad nori būti išgirsta ir yra pasirengusi transformacijai. Leisk jos energijai pereiti per Tave ir ją pripažink. Medituok, eik pasivaikščioti, sportuok, įsiklausyk, pripažinęs - paleisk. Kartok, kaip afirmaciją: Po frustracijos ateina šviesa.

Patikėk, ji tikrai ateina.