#19 Nauji metai - nauji tikslai. Bet, paklausiu ką apie tai mano kiti.. STOP

P.S. šį įrašą skiriu Augustei <3

Kai dar esi jaunuolis, visiškai normalu formuoti save kitų žmonių „atspindžiais“, nes savojo ir brandaus „AŠ“, dažniausiai, dar neturi. Paprastai jaučiamės per jauni patys priimti sprendimus, bijome prisiimti atsakomybę, todėl prašome patarimų artimiausių žmonių, draugų ar antros pusės. Būtent čia ir prasideda puiki gyvenimo mokykla: penkis kartus paklausę nuomonės ir ja pasikliovę bei nudegę, pradedame suvokti, kad vidinis „AŠ“ egzistuoja ir jautė, kaip ištikrųjų reikėjo pasielgti.

Per visą gyvenimą tiek kartų pasiklioviau kitų žmonių nuomone, taip dažnai klausiau kitų patarimų, kad šimtus kartų buvau save „išdavusi ir pametusi“. Vėliau buvo tokių atvejų, kuomet žūtbūt užsispyrusi siekiau dalykų nepaisydama kitų nuomonės ir.. Vis tiek nusvilau. Tai kaip čia dabar išeina?

Tai nutiko grynai iš jauntaviško naivaus maksimalizmo ir nebrandos. Jau ne kartą esu minėjusi, kad kadaise buvau labai nekantri, norėjau visko čia ir dabar. Tad arba klausiau kitų patarimų, arba neklausydavau nieko ir sugalvodavau kokią nors visiškai „crazy“ idėją. Tuo metu netikėjau, kad galiu pasikliauti savo intuicija. Jei idėja tiesiog pasirodė graži arba gražiai skambanti, tai nerdavau į ją stačia galva, nesvarbu kas. Tai nebuvo savęs projektavimas, tai buvo pastangos nukopijuoti kito sėkmę ir tai yra baisiausia ką žmogus gali sau padaryti. Neužmirškime, kad kas tinka kitam, nebūtinai tiks ir Tau (arba visiškai netiks). Juk nuo pat gimimo mus supa skirtingos aplinkybės bei žmonės, kaip galima tikėtis tokio paties rezultato? Pirmas dalykas ką žmogus turėtų gebėti padaryti - tai įsiklausyti savo vidinio balso. Jis egzistuoja ir žino geriausiai, kas Tau tinka ir kas ne, deja, tai ateina tik su branda. Ką daryti, kol dar nesi pilnai užmezgęs ryšio su savo nuojauta ir intuicija? (Tai ir vadinu vidiniu AŠ).

Žmonės, o ypač jaunuoliai, gali klausti patarimų, bet jie neturėtų perleisti sprendimo teisės.

Kai gimsta naujas tikslas, jis dar labai trapus. Tai net nėra planas — tai tik jausmas, kryptis ar vidinis impulsas. Kai tokį dalyką per anksti išpliurpiam artimiesiems ar draugams, dažnai nutinka ne palaikymas, o… projekcija. Kitas žmogus kalba ne apie tave, o apie save: savo baimes, savo neišsipildžiusias svajones, savo patirtis. Dėl šios priežasties dažnas patarėjas nepasakys „kas tau tinka“, o kalbės apie tai „ko aš pats neišdrįsau ar neišdrįsčiau padaryti“. Vis dėlto, jei nusprendei klausti patarimo kito žmogaus, tai jis turėtų: pats gyventi autentiškai, nebijoti keisti krypties, neprojektuoti savo nesėkmių, negalvoti, ką pasakys kiti ir svarbiausia - jūs turėtumėte turėti su tikslu susijusią bendrystę. Tokio žmogaus klausytis verta: ne kaip autoriteto, o kaip veidrodžio.

Bet jei klausi nuomonės tų, kurie gyvena pagal taisykles, akivaizdžiai savimi nepasitiki ir savęs nemyli, dažnai kritikuoja kitus, bet patys gyvena įprastą, paviršutinišką ir nuobodų gyvenimą - jie nesąmoningai bandys tave sugrąžinti į „saugų“ kelią. Ne todėl, kad linkėtų tau blogo, o todėl, kad tavo drąsa primena jiems jų pačių pasirinkimus ir nuslopintas svajones.

Jau sulaukusi 2026-ųjų, pasidalinau sugalvota verslo idėja su savo šeimos nariais. Pasidalinau sąmoningai, norėdama išgirsti jų nuomonę. Kodėl klausiau nuomonės tų, kurie nėra verslininkai ar kūrėjai? Turbūt todėl, kad jie pasakytų - neapsimoka, tau to nereikia. Nes pati viduje jaučiau, kad tikrai neapsimoka ir neverta, pati mintis graži, bet ji „suvalgys“ begalę mano laiko, duodama labai mažai finansinės grąžos.

Iki trisdešimties investuodavau savo brangų laiką į bet kokius projektus, visiškai negalvodama apie finansinę naudą, vien tik tam, kad numalšinčiau savo kūrybinį alkį. Deja, iš to amžiaus aš jau išaugau (būtent nuo tada, kai pradėjau dirbti dailės mokytoja) ir savo laiką skirstau labai sąmoningai apgalvodama - „o kas man iš to". Save realizuoti galima ir nekuriant verslo: man tai paprasčiausias naujas piešinys ar daina, kurią sudainuosiu kartą ir jau būsiu save „pakrovusi“.

Taigi, kai tikslas nėra „įaugęs“ į tapatybę, jam reikia išorinio patvirtinimo. Kaip mat savo verslo idėjos atsisakiau neribotam laikui (bet nesakau niekada), nes kaip ir jaučiau, tokį atsakymą ir gavau - neverta.

Sulaukusi Kristaus amžiaus, jau turiu labai aiškų ir aštrų vidinį dialogą (argi ne simboliška..?). Visiškai pasikliauju savo intuicija. Pasirodo, ji manęs niekada neapvilia. Nebeklausau patarimų, kaip „baigtinių“. Jei klausiu nuomonės, tai tik todėl, kad abejoju, o ne todėl, kad nežinau kas esu ir ar tai gali būti skirta man, ar ne. Jei jau turiu tikrą tikslą, o ne mintį ar impulsą, tai juo nebesidalinu, nes jis kyla ne iš noro tapti kažkuo, o žinojimo, kas esu. Kai tai yra ne idėja, o sprendimas, juo dalintis su kitais - nebereikia, tiesiog nebejauti tokio poreikio - kitų pritarimas nieko nepridėtų, o nepritarimas nieko neatimtų.

Kai tikslas tikras, jis dažnai iš pradžių būna nesuprantamas kitiems. O jei visi iškart ploja - gal tai ne augimas, o tiesiog pritarimas senai tavo versijai (na, juk tai saugu). Ar Tu to nori? Naujo tikslo įgyvendinimas turėtų suformuoti naujesnę ir stabilesnę bei brandesnę tapatybę, o ne palikti Tave toje pačioje, „saugioje“ pozicijoje.

Tikėti savimi ir savo jėgomis - nėra arogancija, tai didelė atsakomybė, kurią jautiesi pasiruošęs priimti - ir tai yra brandos ženklas.

33-eji. Niekada nebuvau tokia LAIMINGA, kaip dabar. Meilė, ramybė, žinojimas. Nebereikia, kitiems kažko įrodinėti ir kažkodėl savaime pavyksta būti tokia, kokia ištikrųjų esu.