#18 FB komentatorių karta prieš dabartinius paauglius: tai pati sąmoningiausia karta

Kodėl pasaulyje egzistuoja dvi grupės - darytojai ir darytojų nekentėjai - Facebook'o pikčiurnos? Ši tema nuo labai seniai žadina mano smalsumą: kuomet dar buvau silpna mergaitė, jautriai reaguodavau į bet kokį komentarą, kai išleisdavome naują kūrinį, dar būdama grupės „Man go“ nare ar išeidavo koks nors straipsnis su provokuojančia (!) antrašte. Šauktukas skliausteliuose atspindi mano nesuvokimą ir jaunatvišką naivumą, kuomet tikėjau visais žmonėmis, tiksliai žinančiais kaip reikia elgtis šou versle. Tada nesuprasdavau, kad esu įrankis uždirbti pinigams, o mano pačios vidinė būsena yra tik mano ir tik mano reikalas. Su tuo kovoti aš nemokėjau, o ir nežinojau, kad jei pasirenki eiti tokiu keliu, tai ir kovoti nederėtų, juk pats pasirinkai.

Šiandien esu tiksliai suvokianti kodėl kažką darau, kodėl darau tai viešai. Iš pradžių, kai tik sukūrėme grupę „Lietuvaitės“, YouTube ir Facebook profiliuose knibždėte knibždėjo Janinų ir Stasių komentarų, apie tai, kokios neišmanėlės mes esame. Vėliau tokių komentarų mažėjo, mat šuo ir kariamas pripranta (labai nemėgstu šio posakio, bet pati metafora čia labai tinka). Tada atėjo laikas, kuomet teigiamų komentarų atsirado daugiau nei neigiamų, algoritmas sutriko ir peržiūrų skaičius ėmė mažėti.. Čia mažumėlę nusiminėme (JUOKAUJU). Tačiau portalai nejuokauja, žurnalistai dažnai tokį komentatorių mentalitetą išnaudoja savo labui ir džiaugiasi dėl kiekvieno pasibjaurėtino komentaro.

Jei atkreiptumėte dėmesį į komentarus po šviežiausiais bulvariniais straipsniais..

Ėmiau gilintis, kaip tampama tokiais komentatoriais, kurie Facebook'e net įgauna "Top fan" statusą. Įsivaizduojate? Nežinau, tai turėtų juos sugėdinti ar paskatinti dar labiau pilti purvą ant kiekvieno kvailo straipsnio (kvailo, nes mokslinius straipsnius tokie žmonės apeina, jiems tereikia pigios dramos apie Lietuvos grietinėlę ir pageidautina skambios antraštės, kad nereikėtų skaityti viso straipsnio). Tačiau betyrinėdama tai, atradau kai ką įdomesnio: ar kada nors susimąstėte, kodėl dabartiniai paaugliai soc. tinkluose slepia savo tapatybę? Taigi..

Nereikia būti viešu asmeniu, kad būtum psichologiškai naikinamas interneto pagalba. Šiais laikais paaugliai net nebesideda savo profilio nuotraukų arba dedasi tokias, kur nebūtų atpažįstami: iš nugaros, kartais nuotrauką sublūrina, o vietoj vardo pasirašo kokį nors trumpinį ar slapyvardį. Dažnas suaugusysis, o ypač močiutėlė, kuri yra Facebook'o komentarų skilties kaitintoja, pasakytų, jog dabartiniai paaugliai turi didelių psichologinių problemų. Tačiau yra visiškai priešingai..

Ar tai tikrai tik dėl baimės interneto patyčių pasauliui? Juk dažnai ir Janinos bei Stasiai (su visa pagarba šių vardų turėtojams, tai tik atsitiktinai pasirinkti vardai, nors ir labai dažni komentaruose), dengiasi gėlytėmis, šuniuku, ar dideliu laimikiu po žvejybos. Jiems tai patogu, nes neatpažįstamai gali pilti purvą internete, kada tik panorėję. Vis tik, paaugliai tai daro dėl daug brandesnių priežasčių, ir kiekvienas iš mūsų rastų ko iš jų pasimokyti.

Virtinės patyčių sukūrė naują kultūrą, kurią net galima pavadinti jaunuolių mada: „aš čia, bet manęs ne visur reikia“.

Šiuolaikiniai paaugliai dažnai nesideda savo nuotraukų ir renkasi slapyvardžius ne tik iš baimės, bet ir dėl sąmoningo prisitaikymo prie neprognozuojamos ir kartais itin skausmingos skaitmeninės aplinkos: jie mato viešas patyčias, „cancel'inimą“, supranta, kad internetas „turi atmintį“, o tapatybė paauglystėje dar kinta, todėl nori erdvės eksperimentuoti be ilgalaikių pasekmių. Anonimiškumas jiems suteikia kontrolės bei saugumo jausmą ir leidžia būti vertinamiems pagal mintis ir kūrybą, o ne išvaizdą ar paviršutinišką turinį. Tai karta, kurie nesistengia niekam nieko įrodinėti, todėl tai tapo „tylaus“, low-profile buvimo estetika bei nebyliu protestu prieš dažnai klaidingą ir paviršutinišką instagramo kultūrą, kūno standartus ir nuolatinį savęs pavertimą produktu algoritmams.

Vis dėlto, kaip ir kodėl tampama „laido riteriais“?

Tokie žmonės „užstringa“, todėl, kad jų vidinis augimas tam tikrame gyvenimo etape sustoja – dažniausiai ten, kur liko neišjaustas pyktis, nusivylimas, gėda ar bejėgiškumo jausmas. Fiziškai jie suauga, tačiau emociškai neperžengia brandos slenksčio, todėl nebeišmoksta (ir gink Die - nenori) reflektuoti savo būsenų prisiimant atsakomybę už tai, kas vyksta jų viduje ir gyvenime: vietoje to emocijos pavirsta jų tapatybe. Socialiniai tinklai, ypač Facebook, tokiems žmonėms tampa saugia erdve išlieti agresiją be realių pasekmių – čia galima jaustis teisiam, galingam ir matomam bent akimirką, net jei realiame gyvenime jaučiamasi nematomu ar nuvertintu. Pikti komentarai dažnai nėra apie temą ar kitą žmogų, o apie vidinę tuštumą, neįvykusią savirealizaciją ir baimę keistis, nes pokytis reikalauja sąžiningo žvilgsnio į save. Tokiu būdu pyktis tampa patogia būsena, leidžiančia išvengti pažeidžiamumo, o bendraminčių burbulas dar labiau normalizuoja sustingimą, todėl žmogus lieka tame pačiame asmenybės taške, kartodamas tas pačias reakcijas ir veiksmus metai iš metų..

Neveltui sakoma, kad tokio žmogaus komentaras - jo paties atspindys, jo vidinės būsenos atspindys.

Pradėjusi rašyti savo tinklaraštį, ėmiau reflektuoti savo jausmus, to net nesuvokdama, taip netikėtai atradau vieną geriausių būdų save suprasti - apie tai kalba turbūt visi pasaulio psichoterapeutai. Žmogaus asmenybė niekada „galutinai neužsifiksuoja“, dėl to galime save keisti kada tik panorėję, bet yra tam tikri laiko tarpsniai, kuriuose susiformuoja pagrindiniai asmenybės bruožai:

Pavyzdžiui vaikystėje (0–7m.) formuojasi emocinis pagrindas: saugumas, pasitikėjimas pasauliu, ryšys su savimi ir kitais. Čia „įsirašo“ giluminiai jausminiai modeliai. Vėliau, paauglystėje (12–18 m.) susiformuoja labai svarbus etapas tapatybei - žmogus klausia: kas aš esu? Formuojasi vertybės, savarankiškumas, pasaulėžiūra. Dėl to būtent šiame tarpsnyje daugiausiai eksperimentuojama. Maždaug apie  20-30 metus, žmogus jaunas, tačiau jau suaugęs, kurio asmenybė tampa stabilesnė. Smegenys (ypač sritys atsakingos už sprendimus ir savikontrolę) pilnai subręsta apie 25 metus, žmogus dažniausiai jau aiškiau žino, kas jam tinka, o kas – ne.

Brandus amžius (30+) kuomet charakteris jau gana tvirtas, bet asmenybė vis dar keičiasi per:

sąmoningumą, patirtis, krizes, saviugdą, dvasines praktikas..

Žiūrint filosofiškai ar dvasiškai – žmogus visą gyvenimą yra kelyje, tačiau tik sąmoningasis keičiasi net ir sulaukęs 60 ar 80 metų. Tai reiškia, kad keisti save iš esmės galime visą gyvenimą, tik dažnai žmonės nežino nuo ko pradėti, tačiau tai labai paprasta: nuo minčių valdymo.

Reikėtų turėti nematomą minčių „koštuvą“, kurio dėka sustabdomos blogos ar piktos mintys, vėliau tai turėtų tapti veiksmu, pavyzdžiui - susilaikyti nuo dar vieno „bjauraus išsivėmimo“ viešoje erdvėje, o galiausiai.. Nuo nuoširdaus atsiprašymo, pirmiausiai paties savęs. Tikintiesiems patartina nueiti išpažinties. Tinka bet kas, kas padės tapti geresniu žmogumi, o tai neabejotinai pagerins gyvenimo kokybę. Sudėtingesnis dalykas - ego, kuris šnibžda, kad ir taip esame tobuli, mums tai negalioja. Jei taip galvoji, tai ypač reikia susimąstyti.