#17 Pavargau teisintis ir jaustis kalta, už tai, kokia esu. Ką turėtų suprasti kiekvienas?

Visą gyvenimą, kiek tik save prisimenu, mėgdavau pasinerti į svajones, mintyse generuoti idėjas, o vėliau jas įgyvendinti. Galėdavau ir galiu tai daryti valandų valandas, ištisas paras arba tol, kol kas nors neapverčia mano kūrybinių planų aukštyn kojimis. Vaikystėje labai mėgdavau žaisti viena, mano vidinis pasaulis buvo toks turtingas, kad būtent jame jaučiausi saugiausiai. Man niekada nebuvo nuobodu: turėjau lėlių kūdikių viešbutį, barbių kolekciją bei rožinį jų namą, mėgau piešti, dainuoti ir šokti, lauke turėjome baseiną, dvejas supynes bei smėlio dėžę, kuri atrodė kaip tikra virtuvė... Tai tiesiog svajonių vaikystė! Ačiū tėvams už tai, kad buvau tokia neapsakomai laiminga mergytė, kuri turėjo viską. Beje, darželio aš nelankiau. Dėl to kai kurie mėgsta "suversti kaltę" mano introvertiškumui.

Paauglystėje reikalai kardinaliai pasikeitė: norėjau būti tarp draugų, kuo daugiau ir dažniau - tuo geriau! Akivaizdu, kad ėmė formuotis mano tapatybė, kuomet turėjau "pačiupinėti" tą kitą savo pusę. Man buvo svarbu "priklausyti savo gaujai", kuri išties buvo didelė. Manau kad tada už mane sprendė paauglystės hormonai ir nervų sistema. Draugai tarsi tapo veidrodžiu, per kurį ėmiau save kurti. Dabar suprantu, kad tai buvo natūralus raidos etapas, kai socialinis ryšys buvo būtinas augimui. Dabar sugrįžus į prisiminus, negaliu patikėti, kad tai buvau ta pati Aš.

Kuomet baigėsi paauglystės periodas, atėjo jaunystė: vis dar turėjau daug draugių, tačiau jau visai kitų ir visiškai kitame mieste - Klaipėdoje. Su jomis nuolat naktinėdavome, lankydamos naktinius klubus, kur vis puoselėjau viltį surasti sau giminingą sielą. Po kokių 3 metų susivokiau, kad naktiniai klubai nėra pati tinkamiasuia vieta susirasti antrą pusę. Tuomet pasinėriau į pačios savęs paiešką. Kažkas manęs labai neramino, jaučiausi visiškoje kryžkelėje, bandžiau suvokti kas esu, kas su manimi vyksta. Tapau uždaresnė ir supratau, kad tas triukšmas mane vargina. Ilgainiui tapo aišku, kad esu introvertė iki kaulų smegenų. Čia prasidėjo sunkumai, kuomet dažnai likdavau ir vis dar lieku nesuprasta.

Statistiškai pasaulio mastu (apytiksliai, pagal psichologinius tyrimus) introvertai sudaro 30–40 % žmonių, tuo tarpu ekstravertai 40–50 % žmonių, o ambivertai (tarp introverto ir ekstraverto) 20–30 % žmonių. Dalis ambivertų vienose situacijose elgiasi kaip ekstravertai, kitose – kaip introvertai. Tačiau egzistuoja ir HSP (lietuviškai IJA - itin jautrus asmuo, apie 15–20 % visos populiacijos). HSP nėra atskira asmenybės kategorija - tokie žmonės taip pat gali būti introvertai arba ekstravertai. Apytikslis pasiskirstymas tarp HSP ~70 % HSP – introvertiški, o ~30 % HSP – ekstravertiški. Jei pasaulyje maždaug kas trečias žmogus yra introvertas, o ekstravertas kas antras, tai HSP bus maždaug kas penktas. Tokių žmonių pasaulyje yra mažuma. Perskaičiusi Elaine N. Aron knygą supratau, kad tai aš. Kuo tai pasireiškia? Labai paprasta: jei per visą dieną neturiu galimybės pabūti tyloje, su savo mintimis, savo saugiame vidiniame pasaulyje, jaučiuosi išsekusi, irzli, liūdna, kartais net pikta. Mane apima didžiulis nerimas kol galiausiai ištinka panikos ataka. HSP žmogus daug ir giliai mąsto, analizuoja, pastebi detales, kurių kiti nepastebi. Juos vargina triukšmas, šviesos šaltiniai, ypač vargina kitų žmonių emocijos, kadangi HSP yra labai empatiškas. Pavargstama nuo per daug veiklos ir įspūdžių. Vis tik, tokie žmonės turi gerą intuiciją, kuria gali pasikliauti.

Mane visiškai išmuša iš vėžių eilinis triukšmas klasėje ar vakarėlyje, o taip pat dvigubas garsas, kaip pavyzdžiui mano vyras žiūri televiziją ir tuo pačiu klauso kažką per telefoną. Taip pat mėgstu būti prieblandoje, užsidariusi langines ar užsitraukusi užuolaidas. Tai didelis iššūkis, nes mano vyrui patinka susijungti visas šviesas namuose. Turiu ir daugiau keistenybių, kaip antai staigus ir nenumaldomas noras pasišalinti iš patalpos pilnos žmonių ar neįspėjus išvykti iš vakarėlio. Tiesiog pajuntu tokį jausmą ir turiu tai padaryti "čia ir dabar". Mano artimiausi draugai tai žino ir mėgsta lengvai pasišaipyti iš to, tačiau priima visas mano keistenybes ir neieško manęs, jei staiga pasišalinu.

Dažnu atveju tai, kas kitiems yra įprasta ir net nesusimąsto, HSP introvertui yra pats didžiausias iššūkis: pavyzdžiui - paskambinti į kliniką. Šimtus kartų ėjau į darbą jausdamasi prastai, nes nesugebėjau pasiskambinti į kliniką. Eilinis informacijos suteikimas telefonu gązdina ir reikalauja daug energijos. Labai džiaugiuosi, kad išrasti e-mail'ai.. Staigus plano pasikeitimas ar netikėtas įvykis HSP žmogui gali kainuoti ypatingai daug psichologinių resursų, tuo tarpu ekstravertas gali prisitaikyti akimirksniu. Man kildavo iššūkis tiesiog planuojant nueiti puodelio kavos su drauge. Daug apie tai galvodavau, permąstydavau, kol galiausiai nusprendžiau niekada neplanuoti tokių susitikimų, kadangi tikėtina, jog galiausiai teks pavesti draugę.

Mane supančioje aplinkoje introvertiškų žmonių yra mažuma, o tokia pati kaip aš, turinti HSP yra mano sesuo, todėl mudvi viena kitą suprantame geriausiai. Mano vyras introvertiška asmenybė, todėl taip pat mane supranta. Tiesa, kai imu raudoti dėl to, kaip neįstengsiu eiti į kažkokį susibūrimą, nors pati jį suorganizavau būdama gerai pailsėjusi, jam retsykiais norisi pasukioti pirštą prie smilkinio, bet tuomet jam viską paaiškinu, kas vyksta mano viduje ir jis prisitaiko arba tiesiog keliauja vienas, palikdamas mane pabūti su savo mintimis.

Dažnai aplinkiniams, ypač ekstravertams, sunku ar net neįmanoma suprasti šios savybės. Kartą mane apibūdino kaip savanaudę, mat niekad nebus taip, kaip man norisi, o jei turėsiu vaikų, negalėsiu pabėgti nuo jų kada tik panorėjusi. Tokie dalykai skaudina ir žeidžia. Gaila, jog kai kurie žmonės negali ir nenori suvokti, kokie galime būti skirtingi. Jei jiems nepatogu, kad esi kitoks, jie ima vadinti tave egoistu, kai kurie gali išvadinti pasikėlusiu, o kitiems būsi tiesiog keistas. Vietoj pastangų suprasti tokį žmogų, paskaityti tam tikros literatūros, ekstravertai linkę išvadinti jį lepiu, nesusimąstydami, kad tai yra tiesiog reta žmogaus savybė. Kadangi tai HSP iššaukia pyktį ir priešingą reakciją, tai tik paskatina norą atsiriboti. Dėl vaikų - tai yra tiesa, visiškai nesiginčiju, tačiau - vaikų aš neturiu, todėl ir galiu rinktis saugoti save, o jei ir turėčiau vaikų, ieškočiau ir surasčiau būdą skirti laiko sau, nes man tai yra gyvybiškai svarbu, kad funkcionuočiau teisingai. Argi nėra egoistiška versti žmogų būti būryje žmonių, kalbančių apie aktualijas, kurios man visiškai nėra aktualios? Mane sekina paviršutiniški pokalbiai, kurių ypatingai vengiu. Tuo tarpu ekstravertas gali kalbėti apie orą valandų valandas - jiems to reikia, kadangi taip jie atsipalaiduoja, tai tarsi lengvas socialinis "žaidimas". Introvertų atveju yra kitaip, jie atsipalaiduoja tyloje, su savimi. Mano darbo kolektyve jau visi žino, jog kavą geriu viena ir dėl to nesijaučiu atstumta, priešingai - labai vertinu jų supratimą. Tiesa, dėl darbo vakarėlių vis dar nedrįstu kategoriškai atsisakyti dalyvavimo, todėl vis sugalvoju kokią nors dingstį, kodėl negalėsiu dalyvauti. Tačiau tai vargina.. Norėčiau nuoširdžiai atsakyti, kad tokie susiėjimai man kelia didžiulę įtampą ir nerimą, bet žmonės, kurie nėra susipažinę su HSP gali nesuprasti ir palaikyti tave trenktu. Daug paprasčiau yra pasakyti, jog tądien turiu koncertą, nors tai nebūtinai tiesa.

Kalbant apie darbą su mokiniais ir koncertus - galima būtų teigti, kad tai labai prieštarauja mano asmenybei. Tačiau viskas labai paprasta ir natūralu: HSP introvertai nėra visada pavargę nuo žmonių. Viskas priklauso nuo kokybės, prasmės ir kontrolės. Mokydama vaikus ir kurdama su jais ryšį jaučiu prasmę, galiu būti savimi, o jei pamoka sėkminga, dažnai jaučiu netgi energijos antplūdį. Kai darbas ar pokalbis atitinka mano vertybes, jis energizuoja, o ne išsemia. Beje, pamoka yra struktūruota - tiksliai žinau kada ji baigsis, mokykloje aš pati kontroliuoju savo aplinką, planuoju pamokas, galiu pasirinkti metodus ir kita. HSP introvertui svarbu, kad nebūtų chaoso, todėl organizuota aplinka nevargina, tuo tarpu ekstravertas kuo puikiausiai klesti chaose.

Muzikinė veikla turi labai panašius principus: žinau kada prasidės ir baigsis pasirodymas, o situaciją valdau pati: kiek kalbėsiu, kiek atsakysiu, o kada norėsiu, kad jau prasidėtų kita daina.. Scena yra visiškai atskira erdvė, kur galiu nusiimti visas socialines kaukes ir įsijausti į savo sceninį vaidmenį, kur trumpam virstu "kita Aš". Dažniausiai žiūrovai savo dėmesiu ir plojimais pakrauna, o ne atima energiją, išlaikydami atstumą pasikeičiame teigiama energija. Be to, muzika yra vienas iš mano hobių, tad ji man suteikia energijos.

Svarbiausia suprasti, kad tokios savybės kaip introvertiškumas ar padidintas jautrumas (HSP) nėra nei trūkumas, nei silpnybė – tai natūralūs žmogaus temperamento ir nervų sistemos skirtumai. Kiekvienas iš mūsų pasaulį jaučiame ir išgyvename savaip, tik ne visi į tai įsigilina. Labai svarbu ne kovoti su tokia prigimtimi, o išmokti su ja gyventi, ją priimti ir gerbti, kuo daugiau apie tai skaityti. Kai gerai save pažįsti, tampa lengviau pasirūpinti savo emocine pusiausvyra, nusistatyti ribas ir kurti sveikus santykius su aplinkiniais.

Būtų prasminga, jei kuo daugiau žmonių galėtų save atpažinti ir įvardyti, nes tai padėtų suprasti vieni kitus. Supratimas mažina vertinimą, lūkesčius ir nesusipratimus, o vietoje to atsiranda daugiau atjautos, kantrybės ir tikro ryšio. Nesvarbu kas esi - introvertas, ekstravertas, ambivertas ar HSP – kiekviena savybė turi savų stiprybių ir unikalių privalumų, kurie praturtina bendrą žmogišką patirtį ir leidžia kurti gražesnį, gilesnį ryšį tarpusavyje.

#laukitetęsinio..