#16 Ne viskas kas žavi, skirta ir Tau?

Prisipažinsiu, dar 2017 metais, kuomet gyvenau Australijoje, susigalvojau, kad noriu kurti YouTube vlogus. Juk gyvenau fantastiškoje šalyje, o vėliau dar ir į Kiniją išvykau. Kur dar prieš tai lankytos šalys - nemenka Europos dalis bei Singapūras, Tailandas, Bali, Malaizija, Honkongas..Net Maldyvuose esu pabuvojusi, kurie, mano nuomone, pervertinami. Ar bent įsivaizduojate, kiek fantastiško turinio galėjau sukurti? Lietuvoje tai buvo labai nauja, o tokia niša dar nebuvo išnaudota - lietuvė gyvenanti Australijoje ir mūsiškiams demonstruojanti egzotiką.

Vis tik, net nepradėjau nieko filmuoti, man tai pasirodė per didelis vargas: kasdien pasidažyti, apgalvoti aprangą, turėti gerą įrangą, tampytis kamerą po visus pasaulio kampelius ir nuolat tame gyventi. (Tingėjimas, pesimizmas). Tuo metu ir mano psichologinė būsena buvo labai neaiški - jaučiausi kaip visiškai beasmenis žmogus, kuris vis dar buvo savęs paieškose, o tai blokavo bet kokį kūrybinį potencialą (Apatija, liūdesys). Turiu pripažinti - tai galėjo kardinaliai pakeisti mano gyvenimą, esu tikra, kad būčiau įšokusi į labai perspektyvų traukinį ir greičiausiai patekusi į populiarių influencerių gretas, nes būtent tada Instagram ir šoktelėjo į neregėtas aukštumas, sukurdamas šitiek verslų bei darbo vietų. Tačiau dabar žinau - aš tam tiesiog nebuvau pasiruošusi.

Ilgą laiką graužiausi dėl to, jog nepradėjau kurti video blogų, tai man visada atrodė taip žavinga. Kažkur kažkada užsirašiau, kad norėčiau tapti influencere ir lai Visata tvarko šituos reikalus. Tai buvo maždaug prieš 7 metus. Kai pasaulis vis labiau ėmė eiti iš proto, o influencerio karjera tapo geidžiamiausiu jaunimo ir ne tik, troškimu, suvokiau, kad tai nėra taip žavinga, kaip atrodo iš šalies. Mano sesė su tuo dirba jau eilę metų, teko matyti tą virtuvėlę iš arti, tada suvokiau, kad tai tikrai ne man (Neigiami įsitikinimai).

Vis dėlto, Visata nebūtų viską duodanti, ko prašai, jei nebūtų įdavus man į rankas instagramo reklamų. Ir tai taip juokinga, kai pagalvoji. Trokštame dalykų, o kai jie ima ir išsipildo, norisi nerti į krūmus. Ar jums taip yra buvę? (Negebėjimas pasidžiaugti ir priimti Visatos dovanas) Esu priėmusi keletą reklamų ir kiekvieną kartą kai tai padariau - gailėjausi, prisiekiu. Ne todėl, kad nepatiktų produkcija - kruopščiai atsirenku kas ką siūlo, kad nebūčiau veidmainė tai reklamuodama. Gailėjausi, nes šis darbas nėra mano stiprioji pusė (Ir vėl tie įsitikinimai..). Labai pergyvenau, ar užsakovams patiks? O gal sakys - kas čia per nesąmonė, perfilmuok! (Baimė, nepasitikėjimas). Niekada neturėjau verslininko gyslelės - priešingai, nei mano sesė (neigiami įsitikinimai - vėl!). Vien tai, jog esu įsprausta į termino rėmus bei aprangos kodą - mane varo iš proto (nebuvimas čia ir dabar, galvojimas apie ateitį). O kur dar filmavimas.. Vieną rilsiuką nufilmuoti bei sumontuoti užtrunku.. VISĄ DIENĄ nuo anktyvo ryto iki vėlyvo vakaro.. (Kiek zirzimo šioje pastraipoje...).

Dar vienas įsitikinimas, kad drabužių dizainerės kelias - ne man. Nuolat svajojau apie tai, turėjau galimybę su savo kūryba pasirodyti Paryžiuje, netgi studijas baigiau bei buvau įsirengusi nuostabią siuvimo studiją. Galiausiai pajutau palengvėjimą, kai gavau mokytojos darbą ir nebereikėjo eiti šiuo sudėtingu drabužių kūrėjos keliu. Tada pagalvojau - turėsiu puikų pasiteisinimą, kodėl nebekuriu, juk dabar aš - mokytoja! Visai ne kokia tai nevykėlė, kuriai tiesiog nesiseka kurti drabužių (mhm...).

Nustūmus visus neigiamus įsitikinimus pažvelkite į save iš šalies. Ką matote? Ar jums trūksta talento pasiekti savo tikslų, nes įdėjot maksimaliai daug valandų, kad kažko pasiektumėt ir vis tiek nieko? Labai daug svajojote apie kažką, bet jums tai nesiseka ir greičiausiai tai ne jūsų kelias? Bulshit.

Jeigu kažko neįgyvendinote dėdami maksimaliai daug pastangų, tai reiškia, kad dar neatėjo tam palankus metas arba Jums gyvenimas paruošė kažką daug didingesnio. Vienas iš dviejų, kitų variantų tiesiog nėra.

Tai labai svarbi informacija ir žinutė tiems, kam vis dar ne iki galo aišku, ką gali mūsų mintys. Pasikartosiu, jog kiekvienas iš mūsų skleidžia tam tikrą vibraciją, aukštus arba žemus dažnius. Viskas, kas buvo parašyta skliausteliuose - žemi dažniai, kurie kiša koją gyvenime, dėl to ir yra svarbu puoselėti sąmoningumą, tam, kad mūsų gyvenime dominuotų aukštesni dažniai ir pritrauktume dalykus, kurie ištikrųjų mums yra reikalingi. Svarbu aiškiai suvokti, kodėl kažko norime, kas bus, kai (ne jei, o kai) tai išsipildys? Ar tikrai to norime, ar tai tik romantizuojame? O jei jau susigalvojai tikslą, tai atiduok jį Visatai gerai apgalvotą, su pačiom pozityviausiom mintim, aiškiausiom detalėm ir tiksliai žinodamas, ką darysi, kaip viską išnaudosi, kai tai pagaliau įžengs į tavo gyvenimą. (Tu geriau jau dabar pasirūpink sąmoningomis mintimis ir skleisk aukštus dažnius!)

Mūsų mintys yra tokios galingos, kad jei kažko labai karštai trokšime, nepaisant talento trūkumo ar nepalankių aplinkybių, vis tiek tai gausime, tik laiko klausimas kada. Jei turite verslo idėją ir tiesiog degate ja, nedarykite nieko desperatiškai, kitaip sakant "per prievartą" - geriau truputį palaukite ir leiskite sau plaukti pasroviui. Yra žmonių, kurie teigia, jog įkvėpimas neegzistuoja. Jie sako, kad egzistuoja tik sunkus darbas - čia ir dabar. Ankščiau ir aš taip galvojau, dėl to man taip ir nesisekė. Viską dariau "per prievartą", nes nuoširdžiai tikėjau, kad viskas ateina tik sunkiu darbu. Mano dabartiniu giliu įsitikinimu, įkvėpimas egzistuoja ir ateina tada, kai mūsų protas ir fizinis kūnas harmonizuojasi, šis nedalomas duetas suteikia mums šviesos žiburėlį, kurį ir vadiname įkvėpimu. Kartais tenka luktelti metus, du ir daugiau, bet vieną gražų rytą Visata mums pasiunčia mintį, tiesiog iš oro, bent jau mums taip gali pasirodyti. Ta mintis sukuria mums naujas aplinkybes į mūsų tikslą. Kartais Visata gali atsiųsti ir tinkamą šio tikslo įgyvendinimo pakeleivį, o kartais, netyčia išgirstame ar perskaitome vieną taiklią frazę, kuri atsako į mūsų klausimus ir duoda atsakymus, sprendimo būdus.

Jau esu minėjusi, kad savo gyvenime turiu viską, apie ką kada nors svajojau ir dar daugiau (Taip, mano norai pakankamai kuklūs ir žemiški, privatūs lėktuvai manęs niekada nedomino ir nedomina, bent jau kol kas). Tačiau nuolat jaučiuosi veikiama kažkokio variklio, kuris skatina nesustoti. Kartais net nežinau kodėl kažką darau ar mokausi, tiesiog darau tai iš nuojautos, kad mane tai nuves kažkur, kas man ateityje pravers.

Šį rytą rašant naują įrašą jaučiuosi neapsakomai laiminga. Tokia laiminga, kad net graudinuosi. Kodėl? Nieko konkretaus neįvyko. Tiesiog atvykome su vyru pailsėti į Spa savaitgaliui ir kol jis dar saldžiai miega, aš romantizuoju savo rytą rašydama, nes jaučiu, kad taip reikia ir todėl, kad man tiesiog patinka rašyti. Mintimis vis grįžtu į save, kai dar buvau mokinė, tokia liūdna ir baikšti, bet su rusenančia vidine ugnim ir nuošridžiu tikėjimu, kad kažkada gyvensiu jausdama visišką ramybę ir pilnatvę. Ir būtent šiandien taip ir jaučiuosi. Tai verčia mane graudintis iš laimės. Kai žmogus daro tai, kas jį nuoširdžiai domina – smegenys tarsi pačios sugeneruoja dopamino ir serotonino bangą.

Šįryt Visata man atsiuntė mintį, jog aš galiu viską - nesvarbu kas. Visi ankščiau minėti įsitikinimai ir baimės tiesiog išgaravo. Sunku apibūdinti šį jausmą žodžiais, bet dabar žinau, kad galiu būti ir verslininkė, ir dizainerė, ir YouTube kūrėja. Gavau atsakymą „iš viršaus“, kaip tai įgyvendinti. Po šitiek metų, ta mintis mane aplankė. Tik klausimas – ar man vis dar to reikia? Ar noriu eiti tuo keliu? O gal noriu likti ten, kur esu dabar – mokytoja ir vedlė bei tobulėti tik šioje srityje? Laikas parodys. Pagaliau išmokau plaukti pasroviui, nedaryti nieko tik dėl to, kad vėliau gali būti per vėlu. Jei užgimė gera idėja, bet nežinote kaip ją įgyvendinti - paleiskite ir palaukite. Dar viena proga ateis tada, kai būsite tam pasiruošę.

#laukitetęsinio..