#14 Gyvenimo prasmė - neegzistuoja

Buvau šokiruota, kai klausydama budistų vienuolės išminites, išgirdau: gyvenimo prasmė neegizistuoja, jos nėra. Esame prisirišę prie minčių, tapatybių ir troškimų bei tikslų siekimo, kurių mums vis negana. Mūsų ego aukštesnis už mus pačius. Pagalvojau, kad ji yra visiškai teisi. Ar esame sau įsivardiję, kas mums yra laimė? Ar pasiekę tai, ką vadiname laime, tikrai gebame jausti šį jausmą amžiams ar tik tą vieną trumputę akimirką, kuomet vėl lekiame į savo tikslų siekimo maratoną? Kuo ilgiau klausiau vienuolės, tuo aiškiau suvokiau, kad laimė - tai vidinė laisvė – būsena, budizme vadinama Nirvana.

Visą savo gyvenimą, vadovaudamasi savo intuicija, nejučiomis siekiau šio jausmo. Kad ir koks anksčiau chatoiškas buvo mano gyvenimas, visada norėjau tik vieno - ramybės ir vidinės laisvės. Gal tai reiškia, kad reikėtų atsiversti į budizmą? Juk taip stipriai tai išjaučiu! Na.. Gal pasiliksiu tai kitam gyvenimui. Kaip bebūtų, kartais mane kamuoja mintys apie tai, ko dar norėčiau pasiekti šiame gyvenime ir kad galbūt, greičiausiai, tikėtina - nepasieksiu, nes gyvenimas per trumpas, per mažas, per trapus. Ar dėl to turėtume nuleisti rankas ir išvis nieko nebedaryti? Priėjau išvados, kad tai, kaip pasirinkome save kurti (mano naujasis kavos puodelis išmintingas, teigia, kad gyvenimas ne apie savęs ieškojimą, o apie kūrimą savęs), tokia ir turėtų būti mūsų prasmė. Kalba eina apie tą vieną vienintelį autentiškąjį AŠ.

Ar verta graužtis, kad nesame patys geriausi, gražiausi, protingiausi, turtingiausi, populiariausi (na, juk visada atsiras už mus labiau -iausių), vietoj to, kad išmoktume mėgautis tuo, ką jau turime? Kokie autentiški esame? Juk esame tokie vieninteliai visame pasaulyje! Kodėl taip trokštame tapti kažkieno kopija ir prarasti savo autentiškumą? Turiu mokinį, kuris su kiekviena diena nupiešia vis gražesnį piešinį, tačiau sau yra velniškai kritiškas, kuomet pagiriu jį, kaip gražiai pavyko, jis man atšauna - bet kiti piešia nepalyginamai geriau ir susinervinęs suplėšo savo darbą... Liūdna. Bandžiau jam paaiškinti, kad lygintis gali tik su vakarykščiu savimi, tačiau kol kas šios tiesos jis nesuvokia.

Praėjo nemažai metų (beveik visi mano turimi), kol supratau šią nuostabią tiesą. Buvo akimirka, kuomet paleidau tą apsėstą norą turėti daugiau, tapti kažkuo ypatingu (o kas yra tas ypatingas? Nei pati nežinau). Gyvenimas pasikeitė. Pasikeitė taip stipriai, kad nusprendžiau pradėt apie tai rašyti savo tinklaraštyje. Kai tai suvoki, viskas tampa taip lengva, o trokštami dalykai ateina savaime.

Yra parašyta šimtai knygų apie aukštesniojo proto galias, o aš svajoju parašyti šimtas pirmąją: kaip manote - parašysiu? O kam, jei jau šimtas yra parašytų? Apie tai ir kalba. Turiu svajonę, tačiau nebesigviešiu jos, stengdamasi žūtbūt ją įgyvendinti - lipdama kitiems per galvas, įkyriai skambinėdama knygų leidykloms, norėdama greičiau išsiaiškinti sąlygas. Išmokau savo svajones paleisti, tikėdama, kad jei kažkam reikės perskaityti būtent manąją knygą, ši svajonė išsipildys, o jei ne - reiškia tai tik užgaida, nes juk dabar taip madinga parašyti knygą.. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad turint svajonę, ją reikia puoselėti ir daryti mažus žingsnelius jos link, kitaip nepadės nei manifestavimas, nei Aukščiausiasis.

Kitaip sakant - jei nori tapti dainininku - mokykis dainuoti, jei nori tapti krepšininku - lankyk treniruotes ir atsiduok tam visa širdimi, net jei lietuvių kalbos mokytoja tau lieps nusileisti ant žemės ir išmokt pirmiausiai parašyt diktantą be klaidų, visa esybe trypdama tavo svajonę ir pasitikėjimą. Jei nori tapti rašytoju - rašyk.. Kad ir tinklaraštį. Tik svarbiausia - tuo mėgautis ir negalvoti - kiek man užtruks laiko, kol tapsiu žinoma atlikėja ir uždirbsiu krūvą pinigų? Kiek užtruks, kol papulsiu į NBA, ar tai išvis įmanoma??? Kiek laiko rašysiu tinklaraštį, kol pagaliau parašysiu tikrą šedevrą? Ramiai.. Tau tereikia daryti, mylėti procesą ir tikėti savimi, nepaisant aplinkinių nuomonės. Kitų nuomonė neturėtų būti tavo atspirties taškas jokiu gyvenimo klausimu. Juk Tu save jauti, pasikliauk savo nuojauta.

Kalbant apie tikėjimą (visiškai bet kokį - Dievu, Visata ar savimi, nes esame Visatos dalis, galite tikėti kad ir savo šunimi, niekas neuždraus, juk Indijoje karvė yra šventa.. ), svarbiausia šio tikėjimo neapleisti ir tikėti kuo nuoširdžiausiai. Bent kartą dienoje, penkioms minutėms nurimti, stengiantis įsiklausyti savo padrikų minčių ir jas suvokti. Daryti kuo daugiau gerų darbų, nieko nesitikint atgal, būti dėkingiems kasdien, vien už tai, kad kvėpuojame, juk tai tokia didelė ir tobulai sukonstruota Visatos dovana! Mylėti, gerbti ir puoselėti savo vienintelius tikrus namus - savo fizinį kūną, mylėti ir gerbti kiekvieną gyvą būtybę. Net priešui linkėti sėkmės - tokiu būdu, ilgainiui suprasite, kad tas asmuo nėra Jūsų priešas. Tai tik žmogus, kuris gyvena savo suvokime ir su tuo Tu neturi nieko bendro.. Kas nutiks po to? Nebeliks nepagrįstų baimių, nes būsite teisingi ne tik kitiems, bet ir patys sau. Dažniau atkreipsite dėmesį į mielas smulkmenas, iš kurių susideda mūsų gyvenimas, užuot vaikęsi didžių, ir galbūt mums visai nereikalingų dalykų. Pamilsite patį ypatingiausią žmogų - save, suvoksite, kad pasaulis gali būti gražus, nes toks bus naujas Jūsų pasaulio matymas.

Ši diena - ypatinga. Diena, kuomet turėtume stabtelti ir susimąstyti, kas mums brangu, kiek dar turime laiko? Juk šito nežinome. Dabar pats metas išmokt mylėti save ir gyvenimą, kuris pernelyg brangus, kad švaistyti energiją pagiežai, pavydui ir pykčiui.