#12 Euforija ginantis baigiamąjį darbą

Pirmas dvi savaites dirbant mokytoja prisimenu kaip per miglą. Kai netikėtai gavau šį darbą, dar vis dirbau ir floriste vienoje gėlių parduotuvėje (taip, žinau, ko aš tik nedirbau), o taip pat vystėme grupės "Lietuvaitės" veiklą, todėl nesuvokiau realybės. Visko buvo tiek daug, kad vieną akimirką juokdavausi, kitą iš baimės ir nerimo sustingdavau. Turiu paminėti, jog tuo metu dar gyvenau Marijampolėje, tad į darbą Alytuje tekdavo pasivažinėti nemažą atstumą, kas, beje, man visai patiko, mat galėdavau apmąstyti daug dalykų vairuodama. Nors pirmą kartą turėjau nemigo naktį, kuomet literaliai nuo dešimtos vakaro iki penktos ryto pražiūrėjau į lubas, dirbti mokytoja sekėsi stebėtinai gerai, nepaisant nulio žinių, kaip būti gera šioje srityje. Tiesa, pirmąją darbo savaitę sulaukiau žinutės į instagramą iš vienos mokinės, žinutės turinys buvo maždaug toks: "Tokią fashionistą vaidina, o džinsai jau seniai išėję iš mados". Supratau, kad greičiausiai žinutė neturėjo manęs pasiekti, o buvo skirta kokiai nors klasiokei. Negalėjau pykti, siaurus džinsus jau tikrai reikėjo laidoti. Jums įdomu kaip aš reagavau į tai? Niekaip, apart to, jog kitą dieną, kai tai jaunai panelei vėl buvo pamoka, specialiai užsidėjau tuos džinsus ir norėjau žvilgtelėti jai į akis. Deja, mergina į mano pamokas neatėjo apie du mėnesius. Taigi, mielieji, pamoka - nevaryk ir nereikės raudonuoti iš gėdos. Kitavertus, neketinau ant jos "užsisėsti" ir galiausiai išvedžiau jai 10, šios temos nepaliesdama.

Maždaug po dviejų savaičių dirbant mokytoja persilaužiau ir ėmiau mėgautis. Pradirbus pusmetį, sulaukiau pirmojo rugsėjo kaip mokytoja, kuomet tapau ir studente. Tai turėjo būti labai sunkūs metai - darbas, muzikinė veikla, studijos, tačiau jaučiausi tame puikiai.Turėjau tikslą ir jo siekiau - įgyti mokytojos kvalifikaciją, kad galėčiau jaustis pilnavertė ir šio vardo verta. Kad neišprotėčiau nuo informacijos ir veiklų kiekio, ėmiau praktikuoti mindfulness (sąmoningumą) ir metai tapo atradimų metais. Kai išmokau būti čia ir dabar, rodos išsilaisvinau iš minčių triukšmo, kuris iki tol ribojo mano potencialą. Sąmoningas buvimas man leido geriau suprasti save, savo emocijas ir vidinius poreikius — o tai tapo galingu įrankiu siekiant minėto tikslo.

Darbo vadovo neturėjome, galėjome turėti nuotolines konsultacijas su skirtingais dėstytojais, norint gauti skirtingų nuomonių. Deja, laikus visi studentai greitai "užsimušė", tad turėjau viso labo dvi konsultacijas. Nežinia kodėl, bet jautėsi didžiulė įtampa ir studentai buvo tarsi išprotėję, lyg ruoštumės gintis sveikatos mokslų magistrą. Per plauką nebuvau įraukta į tą psichozę, bet kažkuriuo momentu nusprendžiau atsiriboti nuo visų ir ėmiau ruošti savo darbą savarankiškai, neklausiant dėstytojų nuomonės, nesikliaujant kolegų ar grupiokų patarimais, o pasitikint savo jėgomis. Išaušus gynimų rytui įvyko nuotabiausias ir man dar niekada nepatirtas dalykas...

Atsikėliau anksti, atlikau kvėpavimo pratimus, tuomet ėmiausi pilateso, kol galiausiai ramiai pasigaminau pusryčius ir klausydama man malonios muzikos, pasiruošiau vykti į gynimus. Kol pasiekiau universitetą, visą kelią klausiausi afirmacijų bei raminančios muzikos. Gyniausi apie 10 valandą ryto ir buvau penkta ar šešta.. Tokio pasitikėjimo savimi, tokios ramybės ir tokio susikaupimo negalėjau nei įsivaizduoti. Buvau tokia rami, kad tuos, kurie jaudinosi, drąsinau žodžiu ir ramia šypsena. Beje, moksliškai įrodyta, kad stengdamasis nuraminti kitą, nusiramini ir pats. Kai buvo mano išstojimas, jaučiau patį didžiausią malonumą, prilygstantį euforijai. Buvo taip gera dalintis su gynimo komisija tuo, ką atradau, sužinojau, parašiau ir praktiškai įgyvendinau, kad komisijai nekilo jokių klausimų. Jie neuždavė man NEI VIENO klausimo, tik paskatino nenustoti rašyti. Mane įvertino dešimtukui, o aš nebuvau jautus geresnio jausmo gyvenime, nei tądien.

Būtent tada suvokiau, koks galingas ginklas yra mūsų mintys ir nusiteikimas. Kaip svarbu būti čia ir dabar ir ypač - mėgautis procesu. Praktikuodamas mindfulness, žmogus išmoksta nebeskubėti, įsiklausyti į intuiciją ir priimti sprendimus iš vidinės ramybės, o ne iš baimės ar nerimo. Tokia būsena išlaisvina kūrybiškumą, gebėjimą mokytis, priimti pokyčius ir veikti drąsiau. Kai protas nurimsta, išsiskleidžia visos mūsų prigimtinės dovanos – kūryba, įkvėpimas, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas džiaugtis pačiu gyvenimu. Būtent tada žmogus pajunta, kad jo galimybės iš tiesų neturi ribų. Aš tą dieną neturėjau jokių ribų.