#11 Tapau mokytoja per savaitgalį

Dažnai mokiniai manęs paklausia, kaip sugalvojau eiti mokytojos keliu. Tiesą sakant, čia dar viena labai įdomi ir netikėta istorija, kuri verta atskiro įrašo.

Kaip jau minėjau #10 įraše, potencialą būti mokytoja manyje įžvelgė mano anyta, kuri ir pati yra mokytoja. Ji kartas nuo karto juokais man atsiųsdavo kokį nors darbo skelbimą, kad kokioje nors kaimo mokyklėlėje ieškomas dailės mokytojas. Tokį gavusi visada šyptelėdavau, jog tai ne mano jėgoms, tačiau viduje kirbėjo mintis, jog tai skamba visai žavingai: juk dailė, tai dalykas, kurį nuoširdžiai mėgstu, piešdavau nuo tada, kiek tik save atmenu. Vieną kartą anyta atsiuntė skelbimą, kur buvo ieškomas mokytojas 0,2 etato ir visai ne kaimely, o Alytaus progimnazijoje. Ji paskatino mane sudalyvauti atrankoje sakydama, kad nieko neprarasiu. Tiesa, aš neturėjau jokios patirties, nei reikiamos pedagoginės kvalifikacijos, tik didelę aistrą piešimui ir meno krypties studijų diplomą. Tačiau mano anyta mane vis tiek drąsino, teigdama, jog šiuo metu šalyje pedagogų trūkumas, todėl į viską gali žvelgti lankščiau.

Negalėjau patikėti, kai žygiavau takeliu link tos progimnazijos.. Įėjau, o ten viskas taip priminė mano "ketvirtukę", kurioje mokiausi devynerius metus, pastatas buvo praktiškai toks pat. Mane pasitiko raštinėje bei pakvietė užeiti pro sekančias duris - kur manęs laukė progimnazijos direktorė. Buvo ankstus birželio rytas, toks šviesus ir saulėtas. Svarsčiau apie savo galimybes ir kas būtų, jei mane priimtų. Direktorė išklausinėjo daug įviauriausių dalykų. Jaučiau, kad mūsų auros kažkaip prasilenkia, ji į mane žiūrėjo įdėmiu žvilgnsiu, kuris man sakė - ne brangute, tu čia nepageidaujama. Nuojauta manęs neapgavo, prisimenu, jog tądien sulaukusi skambučio kažkur skubėjau, ir sekretorei man sakant neigiamą atsakymą, nerūpestingai atsakiau - "aha, taip, supratau, labai skubu, iki". Buvau nustebusi, kad apskritai man pasivargino paskambinti, kadangi jaučiau, kad tai ne mano šansas. Šią mintį užmiršau ir toliau gyvenau gyvenimą, kuomet gūdų lapkričio 15-osios vakarą, į mano mesendžerį atėjo anytos žinutė su dar vienu darbo pasiūlymu. Buvo ieškomas dailės mokytojas gimnazijoje, šį kartą jau pilnam krūviui. Pagalvojau, jog mano šansai nuliniai, tačiau anyta mane įtikino pabandyti dar kartą, mat gimnazijai vadovauja jaunas ir veržlus direktorius, kuris pats muzikuoja, galbūt čia mano šansai bus didesni (juk ir pati jau dainavau grupėje "Lietuvaitės", o direktorius, kaip vėliau paaiškėjo, vertino unikalumą).

Šį kartą mane užvaldė mintis, jog privalau ir galiu gauti šį darbą. Apėmė nepaaiškinamas jaudulys pagalvojus, kad čia lauktų absoliučiai nauji ir nepatirti išbandymai, kur garantuotas nuolatinis augimas ir tobulėjimas, kad vėl turėčiau kibti į mokslus. Pati didžiausia mano gyvenimo baimė buvo dirbti kažką, kas neturi prasmės ar tobulėjimo perspektyvų, o šis darbas apie mokymąsi, kas gali būt geriau ir prasmingiau? Taigi, ėmiau tobulinti CV, parašiau motyvacinį laišką - labai nuoširdų ir tikrą: jog neturiu nieko bendra su pedagogika, tačiau turiu ambicijų visko išmokti ir baigti reikalingas pedagogikos studijas. Parašiau, kiek daug gyvenime visko esu išbandžiusi savęs ieškodama, kiek daug teko pamatyti keliaujant po pasaulį, kiek skirtingų patirčių ir išmoktų pamokų, kurių jokiame universitete nemoko. Gyvenimas ne apie diplomus, o apie patirtis, tai akcentavau paminėdama, jog pedagoginės patirties turėsiu jau po pirmos darbo savaitės, o reikalinga kvalifikacija įgyjama, jei tik mane priims. Nenutuokiu, iškur atsirado tiek drąsos ir pasitikėjimo, bet jaučiausi kaip kokiame kino filme, kur neįmanoma tampa įmanoma. Išsiuntusi visus reikiamus dokumentus bei motyvacinį, panirau į sapną. Sapnas buvo labai keistas (mano pasąmonė niekada nestokojo fantazijos ir sapnuose liūdna nebūna, patikėkite). Sapnuoju, jog prasilenkiu su savo buvusia istorijos mokytoja Gražina koridoriuje, abi dėvime rožinius švarkelius ir maloniai pasisveikiname, mat esame kolegės gimnazijoje. (Hm.. Gal čia kokia mokytojų uniforma? Maloniai pasisveikiname??) Kaip bebūtų, ryte nubudus aplankau humaną ir randu tos pačios magneta spalvos, kaip sapne, švarkelį. Tiesa, jis man per didelis keliais dydžiais ir švelniai tariant yra senamadiškas. Kažkodėl mane apima azartas ir nusiperku jį, sumanydama persisiūti. Tuo metu dar turėjau savo siuvimo studijėlę, kurioje persiuvant švarkelį sulaukiau skambučio iš gimnazijos, jog esu kviečiama į darbo pokalbį. Buvo ketvirtadienis, į pokalbį kviečia penktadienį, 10.00. Tai reiškia, jog pokalbis - rytoj. Na, ką gi, švarkelis paruoštas, ketinu jį dėvėti pokalbio metu, kaip sėkmės ženklą, juk sapnai neša kažkokią žinią, argi ne?

Mane pasitinka sekretorė, palydi į direktoriaus kabinetą, kuriame prie apskrito stalo sėdi du žmonės: direktorius ir pavaduotoja. Mane pakviečia prisėsti. Šį kartą nepajutau kokia atmosfera mus supa, jų žvilgsniai buvo nebylūs, tad nenutuokiau, kaip man sekasi. Pokalbis praėjo labai greitai, mane informavo, jog yra dar dvi rimtos kandidatės, su patirtimi bei reikalingomis kvalifikacijomis. Pamenu, kaip direktorius tiesiog šaltai tarė žvelgdamas į pavaduotoją - "na, man kaip ir viskas aišku". Su manimi atsisveikino, pasakydami, kad bet kokiu atveju sulauksiu skambučio.

Su tuomet dar būsimu vyru nusprendėme vykti papietauti, pasakojau jam kaip man sekėsi ir kad nenutuokiu, kokie mano šansai. Bepietaujant sulaukiau skambučio iš paties direktoriaus, kuris teigė, jog apskambino visas įmanomas instancijas, kad išsiaiškintų, ar galiu dirbti mokytoja gimnazijoje be reikiamos kvalifikacijos. Pasirodo, kad galiu, tik turiu įsipareigoti per artimiausius dvejus metus įgyti reikiamą kvalifikaciją. "Tu priimta, nors manau, kad stipriai rizikuoju. Pradedi pirmadienį 8.00" - tepasakė vadovas.

Atsisukau į savo sužadėtinį ir pasakiau - "Aš būsiu mokytoja". Tai buvo nesuvokiamai keista: trečiadienį sužinojau apie darbo pasiūlymą, išsiunčiau CV, ketvirtadienį sulaukiau skambučio, penktadienį mane priėmė į darbą, o pirmadienį - aš jau mokytoja? Beje, turėčiau paminėti, kad savaitgalį neturėjau galimybės prisiminti ar pasigilinti, ką turėtų daryti dailės mokytoja, kadangi dalyvavome rimtoje vestuvių puotoje.

Pirmadienis, maždaug 7.50, skubu iš budinčios pasiimti savo būsimo kabineto raktą ir lekiu į trečią aukštą jo ieškoti. Atsirakinu duris - mane pasitinka didžiulė erdvė: gelsvos sienos nukabintos meno kūriniais, 15 suolų ir maniškis stalas, su stacionariu senučiuku kompiuteriu. Priešais suolus - balta lenta, ant kurios rašoma specialiais markeriais. Visa tai man sukėlė šypseną ir viduje tarsi kažkas sukuteno. Nuskambėjo skambutis, į klasę, koja už kojos, suėjo dvyliktokai. Jie žiūrėjo į mane tiriamais žvilgsniais, tuo tarpu aš į juos žvelgiau baimės ir visiškos nežinomybės kupinomis akimis. Taip aš tapau mokytoja.

#laukitetęsinio