#10 Mokytojo darbas - privalo būti pašaukimas?

Pati būdama mokinė į mokytojus žiūrėjau kaip į kažkokius fantastinius personažus. Man atrodydavo, kad tai kitokie žmonės, panašiai kaip ir dainininkai: manydavau, kad namuose grupės "mango" merginos vaikšto su aukštakulniais, pilnu grimu bei šukuosenomis ir tais pačiais sceniniais kostiumais.. (Taip, tai skamba gana paradoksaliai, kad užaugusi pati tapau tos grupės dalimi ir paaiškėjo, kad dainininkas, tai žmogus, kuris irgi galvoja, kaip sudurti galą su galu). Tuo tarpu apie mokytojus galvojau, kad visi jie teisingi, atsakingi, dori ir žinantys absoliučiai viską. Kad turėtų būti mandagūs, nesikeikti, nevartoti alkoholio, nerūkyti. Mano tuometiniu vaikišku suvokimu, rodės, kad negalima abejoti mokytojo žodžiu, nes jis žino geriau. Praktiškai laikiau mokytojus šventais, o apie ginčus negali būti nei kalbos. Visuomet labai stebėdavausi, kaip kiti vaikai išdrįsta atsikalbinėti, pasišaipyti, neklausyti ar elgtis kaip laukiniai.

Prieš pereidama į Marijampolės Jono Jablonskio gimnaziją, mokiausi "ketvirtukėj", Petro Armino vidurinėje, kuri dabar yra progimnazija. Šioje mokykloje mokiausi devynerius metus, nuo pat pradinės, ir paskutiniaisiais metais ten buvo pabirusi tvarka. Pabirusi - švelniai pasakyta, paaiškinsiu kodėl.

Tais metais buvo pereinamasis laikotarpis, kai vidurinė mokykla po truputį ėjo link naujo, progimnazijos statuso. Prisiminimai tokie: mokinių mokosi nedaug, jie "išsiląkstė" į gimnazijas arba profesines. "Mokytis" liko tie, kuriems buvo tas pats, nes neketino eiti nei vienur, nei kitur. Aš ir dar dvi klasės mergaitės likome kaip baltos varnos, laiku neišėję į gimnaziją (visos trys išėjome sekančiais metais).

Taigi, man esant devintokei, diena mokykloje atrodė maždaug taip: koridoriumi prasilenkdavome su vos keliais mokiniais, bet iš esmės, norėdavome, kad netektų su jais prasilenkti: būdavo pasiūlyta nuskraidinti žemyn iš trečio aukšto tiesiai į pirmąjį arba tiesiog pakišama "padnoškė". Nevalia buvo liesti turėklų, nes jie būdavo apspjaudyti ar ištepti kažkuo, ko paliesti nesinorėtų. Kiekvieną mėnesį įvykdavo kažkas, dėl ko evakuodavo visą mokyklą (vaikai buvo išties kūrybingi). Valgykloje uodegėle "pamojuodavo" peliukai arba žiurkės, o maiste rasdavom ir nagų, ir plaukų. Tuo tarpu dalyko mokytojai... Kai kurie apleido mokyklą visiems laikams, o likusieji savo nepasitenkinimą gyvenimu bei darbo sąlygomis, išliedavo pykčio bei isterijos protrūkiais ar tiesiog pamokos metu gailiai verkdavo, nepakeldami naštos. Įdomiausia buvo "mokytis" chemijos: atėjus naujai mokytojai, greitai sužinojome apie jos silpnybes, mat rankinėje nuolat kyšojo spiritinio gėrimo butelaitis. Ši mokytoja čia užsibuvo maždaug dvi savaites. Ją pakeitusi mokytoja turėjo dar liūdnesnį likimą... Mes, tos trys baltos varnelės, kaip įmanydamos stengėmės išlikti mandagios, sėdėdavome pirmame suole ir stengėmės bent kažką išmokti. Tačiau tai buvo neįmanoma. Mokytoja pati sau "išsikasė duobę", dėl kurios, taip ir likom nieko nepešę (o baisiausia tai, kad pėrėjus į gimnaziją gavome auklėtoją, kuri buvo chemijos mokytoja). Vaikai labai greitai tą vargšelę pavertė patyčių objektu, pramindami ją papūga. Į mokyklą ji ateidavo ryškiu makiažu, mėlynais akių šešėliais, plaukai buvo trumpi, o plaukų lako "dėka" priminė žmogų, kuris ką tik būtų gavęs elektros smūgį. Negana to, po pakankamai kukliu švarku, ji dėvėjo ryškiai neoninės geltonos spalvos palaidinę iki bambos. Bendras vaizdas buvo tikrai graudokas, iš po švarko matydavosi jos nuogas pilvas, kuris neslėpė papildomų kilogramų.. Kai esi mokytojas, tai gali būti (ir buvo) puikus paketas patyčioms vešėti. Vieną kartą, snieguotą vasario popietę, chemijos pamokoje klasiokai ėmė "projektuoti" bokštą iš visų klasėje esančių kėdžių, tiesiai ant sustumtų stalų. Tuo tarpu chemijos mokytoja žiūrėjo į mus tris, baltas varneles, kurios neprisidėjo prie "projekto". Ji buvo sunėrusi rankas, visą pamoką nepratarė nei žodžio. Akys buvo labai liūdnos. Nuskambėjus skambučiui, klasiokai savo "projektą" nustūmė, sukeldami kurtinantį garsą krentant visoms klasės kėdėms nuo stalų. Aidint garsiam juokui bei keiksmažodžiams klasiokai greitai pasišalino iš kabineto, o mes trys sustatėme suolus ir kėdes į vietas. Mokytoja nepajudėjo, taip ir liko sėdėti, sunertomis rankomis ir stiklinėmis akimis. Daugiau chemijos pamokų nebeturėjome išvis, o apie šią mokytoją nieko nebegirdėjome.. Mano žiniomis mokykla greitai vėl "atsistojo ant kojų" ir mano klasiokės ten veda savo vaikus bei džiaugiasi mokymo kokybe.

Dar besimokant gimnazijoje, teko permąstyti daug dalykų: kad nebūtinai mokytojas gali būti teisus, kad nebūtinai jis žino geriau. Nebūtinai jis bus teisingas mokinio atžvilgiu, nes ne visi mokytojai šio darbo ėmėsi iš pašaukimo. Kai istorijos mokytoja nenorėjo manęs prileisti prie VBE, ji man tiesiai šviesiai įvardijo priežastį - "jei neišlaikysi egzamino, kris mano reitingai". Tačiau ji "leido" man atsakinėti kiekvieną pamoką, kad geriau mokyčiausi ir galbūt tada ji leis man laikyti egzaminą. Leido, bet kaip manote, kokia buvo mano psichologinė būsena, kiekvieną pamoką einant priverstinai atsakinėti prieš visą klasę? Na, apie tai jau kalbėjau pirmuose įrašuose ir prie to grįžti tikrai neverta. Tačiau turiu prisiminimą ir apie anglų kalbos mokytoją, kuomet baigusi dvylika klasių ir sutikusi ją kavinėje, drąsiai prisėdau prie jos papasakoti, kad dabar gyvenu Klaipėdoje ir ruošiuosi dainuoti merginų grupėje. Pasakojau jai su tokiu užsidegimu, nepaisant to, kad ji iki mano prisėdimo greta, ramiai pietavo su savo vyru. Dabartiniu savo suvokimu, negaliu patikėti, kad taip pasielgiau. Juk ji leido sekmadienio popietę ir buvo ne viena.. Nepaisant mano įžūlumo, ji mane išklausė, pasidžiaugė ir dar palinkėjo didžiausios sėkmės. Dabar man tai tarsi gražus įrodymas, kad ši mokytoja turėjo tam pašaukimą: ji mane išklausė net tada, kuomet nebebuvau jos mokinė, priėmė mane su meilia šypsena ir kantriai laukė, kol baigsiu "spirgėti", norėdama pasidalinti savo dabartiniu gyvenimu.

Kuomet pati absoliučiai netikėtai tapau mokytoja, nežinojau, turiu pašaukimą tam, ar ne. Dabar labai gerai prisimenu, kaip mano anyta pirmą kartą susipažinusi su manim, ėmė kartoti - tu galėtum būti puiki dailės mokytoja. Ji tai įžvelgė manyje, o tuo tarpu man tai skambėjo kaip anekdotas. Kiek teko bandyti sudrausminti vaikus, iki tampant mokytoja, jie tiesiog į mane keistai pažiūrėdavo ir toliau darydavo savo. Taigi, ne, mokytoja aš būti tikrai negalėčiau, nors gal ir norėčiau.. Taip užsimezgė pirma mintis apie tokią galimybę.

Taigi, mokytojas gali ir nusikeikti, ir atsipalaiduoti, ir turėti pomėgių, nes pirmiausiai, jis yra žmogus. Mokytojos paveikslas, jog turi dėvėti ilgą sijoną, nešioti akininius bei į kuodelį surištus plaukus, jau seniai praeity.. Nors man tai vis dar atrodo labai žavingai ir kartais pati mėgstu įkūnyti tokią mokytoją.

#laukitetęsinio