#31 Ką aš sau galvojau stodama į filosofiją?!

Gyvenimas man visada atrodė pernelyg įdomus, kad jo netyrinėčiau visais įmanomais rakursais ir kad apsistočiau ties viena gyvenimo sfera.

Sėdžiu savo namų terasoje ir svarstau, ką šiandien noriu parašyti, nes beveik įpusėjus rugsėjui imu suprasti, kad mano gyvenimas turės tapti dar labiau disciplinuotas, bus dar daugiau taisyklių, kad sugebėčiau studijuoti, dirbti savo darbą gimnazijoje, koncertuoti su grupe, rašyti tinklaraštį ir dar gyventi asmeninį gyvenimą. Žmonės klausia - kam man viso šito reikia? Juk jau turiu darbą ir profesiją, o dar tas tinklaraštis, kam?

Praeitą pirmadienį kone pravirkau per politinės filosofijos dėstomą profesoriaus G. Mažeikio paskaitą, kadangi jau po pirmos savaitės tokio tempo pajutau nuovargį ir bejėgystės jausmą, kad negaliu persiplėšti ir atlikti viską vienodai gerai ir juolab viską suprasti, apie ką kalbama. Tačiau čia vertėtų panagrinėti kai ką giliau: niekada nesidomėjau politika, sąmoningai perjungdavau žinias, net nežinojau kas yra referendumas arba kas šiuo metu yra Lietuvos ministras (negali labai stebėtis, nespėju sureaguoti, kada jie keičiasi!). Kas skaitė visus mano įrašus galėtų lengvai nuspėti, kodėl buvau tokia apolitiška: nesinori jau nieko kaltinti, bet kai 2010 metais mano istorijos mokytoja paskelbė prieš kitas gimnazijos klases, kad Jančiauskaitė žiūri tik bukas kakadu laidas, vietoj naujienų per TV, nusprendžiau pateisinti jos žodžius. Ir štai, šiandien ji turbūt nukristų nuo kėdės sužinojusi, kokią discipliną šiuo metu mokausi.

Kaip bebūtų, mano gyvenimas žavingas tuo, kad viskas, apie ką buvo pasakyta „niekada“, ima ir įsibrauna į mano gyvenimą. Kas galėjo pagalvoti, kad šeštadienius skirsiu analizei apie politiką ir ne tik tą, kuri egzistuoja šiandien, bet ir apie jos užuomazgas dar priešistorėje.

Kiekvienas žmogus savo laimę kuriasi labai skirtingais būdais: vieni nenurims, kol neapkeliaus viso pasaulio, kiti - kol neuždirbs milijono. Dar kiti - kol neapsigyvens Maljorkoje ar Dubajuje arba neturės penketo palikuonių lakstančių po nuosavo kiemo pievelę. Aš turėjau įsitikinimus, kas turėčiau būti užaugus, tačiau jie sudužo ir tada ėmiau patirti tikrąją laimę bei suvokti save ir tai, ko ištikrųjų noriu, kas ištikrųjų mane džiugina. Tai nei jachtos, nei turtas užsieny. Tai ne gausybė kelionių, uždirbtas milijonas ir tikrai ne drabužių dizainerės karjera. Kaip keista, kad šitiek metų nežinojau, kad man labiausiai patinka tiesiog samprotauti apie gyvenimą. Apie gyvenimą, apie žmones, apie vertybes bei įsitikinimus, apie transcendenciją, grožį ir estetiką, gėrį ir blogį. Tiesiog sėdėti savo ramybės uoste - namų terasoje, žvelgti į tolį ir ieškoti atsakymų apie mus.

Keista, tačiau suvokimas, kas mane ištikrųjų domina, atėjo tada, kuomet tapau mokytoja. Dailė tapo įrankiu įeiti į švietimo pasaulį per meninę prizmę. Tai buvo ne atspirties taškas, o šuolis iki mėnulio, pakeitęs mane ir mano gyvenimą visam laikui.

Grįžtant prie paskaitos, kuri manęs vos nepravirkdė ir neprivertė kelti klausimo, ką apskritai veikiu šioje magistrantūros programoje - tą akimirką atsakiau sau: politika manęs nedomino ir nedomina (dabar jau nesakau, kad ir nedomins, nes jau nieko nebegali žinoti - gal dar pati atsidursiu toje kėdėje). Ji manęs nedomina ir ši paskaita manęs nesuvalgys, o aš „neparduosiu“ savo gyvenimo ir meilės jam vardan to, kad iš tos paskaitos užsidirbčiau dešimtuką. Velniop, bus gerai ir teigiamas. Nemoku mokytis dalykų, kurie manęs nedomina, niekada nemokėjau. Juk esu užkietėjusi romantikė, kokia dar politika..?Nors turiu pastebėti, kad tai, kaip profesorius geba pateikti informaciją, ilgainiui gali ir sudominti.

Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, mane valdė įvairiausios baimės, ypač, kad kažko nesugebėsiu, neišmanysiu. Šiandien atsisuku į tai, ką jau sugebu, argi to nepakanka? Dabar svarbiausia tai ištobulinti. Būtent tai nuvedė mane prie filosofijos studijų - tiesiog intuityviai. Myliu mąstyti, labai myliu estetiką. Viskas sueina į vieną bendrą gražų mano gyvenimo paveikslėlį.

Jau pripažinau, kad esu nepataisoma romantikė - idealistė su stipriu reflektyvumu ir sunkiai paaiškinamu pasitikėjimu savo intuicija. Šiandien neišsiplėsiu apie tai, ką turiu omenyje, tik papasakosiu kas privertė mane taip manyti.

Iš vaikystės man yra užsifiksavęs kažkokio filmo momentas, kur žavinga moteris, šviesiaplaukė, rašinėjasi elektroniniais laiškais su anonimu. Kai mačiau tą filmą, man galėjo būti maždaug septyneri. Bėgant metams vis prisimindavau tą filmą, tik nežinojau nei jo pavadinimo, neprisiminiau aktorių pavardžių, tik vis matydavau vaizdą: šviesiaplaukė sėdi jaukiame kambaryje, su gražiais daiktais bei gėlėmis apkrautu rašomuoju stalu ir rašo kompiuteriu. Nežinia kodėl, bet kas kažkiek laiko vis iškildavo toks to filmo vaizdinys. Dėl šios priežasties troškau kada nors jį dar pažiūrėti. Ir.. Netikėčiausiu momentu pagalvojau, kad ta žavi moteris galėjo būti Meg Ryan. Suvedžiau filmus su ja ir.. radau! Filmas vadinasi „You've got mail“, o anonimas buvo Tomas Hanksas.

Kone apsiašarojau iš džiaugsmo suradusi šį filmą, troškau kuo greičiau jį pažiūrėti. Išsikėliau sau tikslą - pirma perskaityti kas užduota iš paskaitos, o po to lepinsiu save filmu. Keisčiausia buvo tai, kad vaizdinys visiškai atitiko tą filmo sceną, kur Meg rašo kompiuteriu, tačiau nieko kito daugiau neprisiminiau. Pasirodo, ji turėjo knygyną ir nedrąsiai siekė rašytojos kelio. Kiekviena filmo scena buvo tokia idealizuota ir ikoniška.. Nežinia kodėl, bet šis filmas vėl privertė persvarstyti, kaip gera gyventi, kaip nuostabu suvokti save ir žinoti asmeninę kryptį šiame pasaulyje. Kaip svarbu priimti drąsius sprendimus, net jei ir nežinai, kas iš to išeis.

Niekada nevėlu imti domėtis dalykais, kurie padarytų tokią tavo versiją, kuria žaviesi žiūrėdamas į kitus. Tereikia stebėti, ką jie daro ir kaip gyvena. Kaip kad aš turėjau išlikusį Meg vaizdinį: kompiuteris, rašymas, jaukumas aplink, tikra meilė, meilė tam, ką dirbi. Tik tada dar negalėjau sudėlioti visko pažodžiui. Akivaizdu, kad nuo pat mažens buvau svajotoja, tiesą sakant, noriu amžinai tokia ir likti, nes mano svajonės visada išsipildo.

Taigi, filosofija man reikalinga kaip kalba tam, kas iki šiol dažnai egzistavo tik nuojautos pavidalu. Filosofijos egzaminai numatomi.. rašto darbais: esė ir referatai - kas gali būti geriau žmogui, kuris adoruoja analizuoti, samprotauti ir rašyti? Menas mane išmokė matyti, mokytojavimas – perduoti, filosofija moko kelti tikslesnius klausimus, o tinklaraštis, regis, tampa būdu visa tai sujungti. Galbūt todėl ir jaučiu, kad turiu rašyti: rašydama iš savo vidinio pasaulio kuriu mintį, kuri jau nebepriklauso tik man.

P.S. mano mielos skaitytojos, pažiūrėkite tą fimą.. <3

Su meile,

Ne mokytoja.